Izraelio inicijuotas karas Artimuosiuose Rytuose Jungtinėms Valstijoms gali kainuoti brangiau nei bet kuris kitas jų konfliktas 2025–2026 metais. Kol kas Vašingtonas viešai to nepripažįsta, tačiau vis daugiau ženklų rodo, kad įsitraukimas į Irano konfliktą dėl Izraelio avantiūros JAV gali atnešti daugiau nuostolių nei bet kuriai kitai konflikto pusei.
Palydovų vaizdai ir preliminari analizė rodo, kad vasario 28 dieną buvo atakuotos su JAV THAAD baterijomis susijusios radarų sistemos Jordanijoje, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tai įvyko praktiškai tuo pačiu metu, kai pirmosios raketos iš Izraelio pasiekė Iraną.
Šių sistemų paskirtis buvo aiški – kuo anksčiau aptikti iš Irano paleidžiamas balistines raketas ir dronus bei perduoti informaciją Izraeliui ir JAV pajėgoms, kad jos galėtų nedelsdamos reaguoti į grėsmę.
Tačiau dabartiniai vaizdai leidžia manyti, kad į šimtus milijonų dolerių kainavusias sistemas investuoti pinigai galėjo būti paversti metalo laužu. Jei radarų infrastruktūra iš tikrųjų sunaikinta arba smarkiai pažeista, oro gynybos skydas regione tampa kiauras. Tokiu atveju dronai ir balistinės raketos gali beveik nekliudomai smogti JAV ir Izraelio bazėms bei strateginiams objektams, o tai kelia dar didesnio konflikto eskalacijos riziką.
Visa tai turėtų būti rimtas signalas ir Lietuvai. Jei pasaulyje vykstantys karai kažką parodė, tai tik viena – moderniame kare lemiamą vaidmenį atlieka technologijos. Todėl šiandien būtina investuoti į pažangias gynybos sistemas, o ne į tranšėjas, betoninius blokus, iškirstus miškus ar dirbtines pelkes.
Valstybė, kuri rimtai vertina grėsmes, pirmiausia investuoja į technologinį pranašumą. Jei to nedaroma, kyla klausimas – kiek iš tiesų verta žvalgybinė informacija, kuria remiantis kalbama apie galimas grėsmes Lietuvai?
Tačiau Lietuvoje formuojasi ir kita problema. Technika, kuri Vakaruose jau laikoma pasenusia ir netinkama moderniam karui, dažnai bandoma „perleisti“ toms šalims, kurios vis dar įsivaizduoja, kad karai vyksta apkasuose. Lietuva jau yra turėjusi kariuomenės vadų, kurie į šalį tempė tai, ką kitur jau seniai nurašė.
Todėl kyla natūralus klausimas: ar mes ruošiamės ateities karui, ar praeities?
Kol kas didžioji dalis viešų diskusijų Lietuvoje sukasi apie tranšėjas, haubicas ir ginkluotę, kurios veikimo nuotolis siekia 40–60 kilometrų. Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose vykstantis karas rodo visai kitą realybę – modernios raketų sistemos ir dronai taikinius pasiekia iš 800, 1000 ar net kelių tūkstančių kilometrų.
Būtų įdomu pagaliau pamatyti rimtą Lietuvos žiniasklaidos analizę: kokios sistemos iš tikrųjų saugo mūsų šalį, kokios yra jų galimybės ir kokios klaidos jau padarytos.
Galbūt tada viešai nuskambėtų ir paprasta išvada – XXI amžiaus kare neužtenka kasti tranšėjų.
Kol kas Lietuvos geltonoji spauda rašo, kaip bunkerisi, betono gabalai, pelkės ir tarškynės dantys apsaugos mus!
Skaityti komentarus