Turas iš tikrųjų eina į pabaigą. Šią savaitę dar liko Vilniaus rajonas, Trakai, Širvintos, o pats Vilnius bus atskirai. Pagrindinė tema visuose susitikimuose buvo ta pati. Kaip gyvensime 2026 metais. Žmonėms svarbiausi labai paprasti, bet esminiai dalykai. Ar kils kainos, kaip brangs paslaugos, ką valstybė gali padaryti, kad gyvenimas netaptų dar sunkesnis.
Beveik kiekviename susitikime užsienio politika tapo klausimu numeris vienas. Greta to nuolat skambėjo ir visuomenės susiskaldymo tema. Žmonės labai aiškiai mato ir supranta, kad šiandien visuomenė sąmoningai skaldoma ir kiršinama. Tai ypač išryškėjo matant vadinamuosius „Vilniaus maršus“, kurie sekė paskui mane į skirtingus susitikimus. Kartais atvykdavo iš sostinės, kartais prisidėdavo vietiniai. Tai dar kartą parodė, kad įtampa ne atsitiktinė, o kryptingai kurstoma.
Vienas dažniausių klausimų, kurį girdėjau, buvo labai paprastas. Kas konkrečiai yra padaryta gero.
Kalbant apie sprendimus, žmonėms svarbi antroji pensijų pakopa. Nuo sausio pirmos dienos dirbantys ir socialinio draudimo pajamas gaunantys žmonės gali pateikti prašymą ir per dvejus metus kas ketvirtį išsiimti dalį lėšų. Visada sakau, tai pinigai, kuriuos verta naudoti ne trumpalaikiams norams, o tam, kas ilgainiui mažina išlaidas. Paskolos grąžinimui, būsto renovacijai ar kitiems sprendimams. Tačiau galutinis sprendimas vis tiek lieka žmogui.
Daug klausimų kilo ir dėl mokesčių reformos. Aiškinau paprastai. Žmonės, kurių pajamos yra apie Lietuvos vidurkį ar šiek tiek virš jo, lieka apsaugoti. Didesni pokyčiai paliečia tuos, kurie uždirba daugiau. Tokius kaip aš pats. Mano pajamos siekia apie 3 700 eurų į rankas. Tai yra pakankamai didelė suma, todėl didesnė mokestinė našta tokiais atvejais yra logiška.
Buvo nemažai baimių ir dėl nekilnojamojo turto mokesčio. Kai paaiškinus, kad pirmam būstui taikoma 450 tūkstančių eurų riba, žmonės atsipalaidavo. Daugelis pripažino, kad buvo iš anksto išgąsdinti ir suklaidinti.
Kalbėjome ir apie biudžetą, švietimo sektorių, žemės ūkį bei aplinkosaugą. Žemės ūkyje yra ir pozityvių pokyčių. Pagerėjo paraiškų vertinimas, spartėja išmokėjimai. Tačiau didelė problema išlieka pieno kainos, kurios regionuose žmonėms itin jautrios.
Miestuose dažniau keliami aplinkosaugos klausimai. Miškininkystė, miškų kirtimo normos. Žmonės labai taikliai kelia klausimus. Jei už vieną be leidimo nukirstą medį skiriama tūkstantinė bauda, kaip paaiškinti planus Kapčiamiesčio teritorijoje kirsti šimtus ar net daugiau nei tūkstantį hektarų. Šie klausimai yra pagrįsti ir jų ignoruoti negalima.
Buvo ir diskusijų su vadinamaisiais žaliojo kurso šalininkais. Kai paklausiau, ar jie pasisako prieš Kapčiamiesčio poligoną ir planuojamus kirtimus, atsakymas dažnai buvo tylus. Tai parodo, kad vertybės neretai taikomos selektyviai.
Verslininkai ir ūkininkai taip pat turėjo daug klausimų apie mokesčius. Aiškinau, kad papildomas pelno mokesčio padidėjimas verslui yra vienas procentas ir tai taikoma panašiai kaip kitoms visuomenės grupėms. Ūkininkams paaiškinus progresinius tarifus, daugelis pripažino, kad sprendimai yra logiški ir subalansuoti.
Deja, didelė problema išlieka viena. Politikams vis dar trūksta drąsos važiuoti pas žmones. Pamatę, kas vyksta susitikimuose, dalis valdžios atstovų renkasi likti kabinetuose. Tačiau politika prasideda ne nuo slėpimosi, o nuo drąsos eiti, kalbėti ir aiškinti savo sprendimus.
Jeigu nori būti politiku, turi būti pasirengęs susitikti su žmonėmis, išgirsti kritiką ir apginti savo darbus.
Skaityti komentarus