°C
      2021 09 24 Penktadienis

      Svarbiausias egzaminas

      Nuotrauka: Pixabay.com nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2021-05-27 13:00:00

      Šįryt paskaičiau vienos mamos istoriją apie dvyliktoką sūnų. Vaikinas negalės dalyvauti išleistuvėse su klase, nes... neturi (ne)galimybių paso... Skaudu patirti atstūmimą ir suprantu, kaip sunku abiturientui. Tačiau...

      12-tokai laiko ne tik dalykinių žinių patikrinimo egzaminus. Svarbiausias - žmogiškosios brandos egzaminas - vertinamas ne pažymiu. Didžioji dalis abiturientų dabar mano, kad jie cool, kieti, su galimybėmis, vos ne elitas ir... išdidžiai atstumia ,,durniukus", kurie atsisako dalyvauti neaiškiuose eksperimentuose. Tie vaikai pagrindinio egzamino jau neišlaikė... Kaip ir nemaža dalis jų mokytojų, tapusių ,,peties už laisvę" reklaminiais veidais, o kartais ir agresyviais stūmėjais.

      Pasaulis pasidalijo į dvi dalis ir kelio atgal jau nebus. Kartais atrodo, kad būtų daug paprasčiau užsidaryti trobelėje prie miško, auginti salotas, braškes, atsijungti nuo visų tinklų, giliai ir lėtai kvėpuoti, medituoti ir atsiriboti nuo to, kas vyksta...



      Karas žmones mobilizuoja. Gyvenimo ir mirties akivaizdoje išryškėja, kas yra kas. Vyksta pasirinkimas: arba prisitaikyti bet kuria kaina ir likti gyvam (net jei teks išduoti, parduoti, apgauti), arba likti ištikimam bendražmogiškai moralei, net jei tai pareikalautų netekti gyvybės. Kiekvienas pats sau atsako į klausimą: kas man yra aukščiausia vertybė: likti žmogumi ar likti gyvu?

      Šiuo metu karo Vakarų pasaulyje nėra. Tikrąja to žodžio prasme. Bet... Žmonių elgesys panašus į tą, kuris stebimas karo arba okupacijos metu. Prisitaikymas ir besąlyginis paklusimas ar atsisakymas kolaboruoti su valdžia.

      Dalis žmonių nemano, kad yra paklusnūs vykdytojai. Jie BIJO. Ir daro viską, kad tą baimę prislopintų ar pašalintų. Jų paradigma - pasaulyje siaučia mirtinas virusas ir visos priemonės jam nugalėti - tinkamos, pateisinamos, priimtinos.

      Kita dalis žmonių - jų daug mažiau - stebi, mąsto, klauso, skaito ir analizuoja. Jų paradigma kita - yra virusas, bet jis - vienas iš begalės pasaulyje egzistuojančių virusų. Jei išmokome gyventi su prieš tai buvusias, mokėsime ir su šiuo. Ir pandemija ne apie mirtiną ligą, o apie slaptus kėslus (kurie tampa vis labiau vieši), Švabo įgarsintus tikslus, ,,didįjį perkrovimą". Jau akivaizdu - tai ne sąmokslo teorijos, nes viskas pildosi kaip parašyta...



      Jei iki 2020-ųjų galėjome gyventi savo siauruose pasauliuose, dabar tai jau neįmanoma.

      Teko girdėti ir skaityti: nesvarbu, ką renkasi žmogus, galima likti draugais, ir toliau bendrauti lyg niekur nieko.

      Galbūt. Jei ieškoma to, kas vienija, o ne to, kas skiria - skirtingų paradigmų žmonės ras bendrą kalbą. Net jei jų pokalbiai sukasi tik apie orą, medžių sodinimą, padažų receptus ar mezgimo raštus. Tačiau tai darosi vis labiau utopiška.

      Į tai, kas vyksta, įsitraukę yra visi. Tiesa, skirtingu intensyvumu, ryškumu, bet abejingų nėra.

      Kaip toje mano minėtoje istorijoje apie dvyliktokus. Koks skirtumas, ką jie valgys, gers ir kuo vilkės savo šventės metu, jei jau dabar pasirinko atstumti klasiokus, kurie renkasi nedalyvauti Vyriausybės žaidime?! Jei šiems jauniems žmonėms vertybė būtų draugystė, jie atmestų savo galimybes ir (ne)galimybes, pasirinktų išleistuves daryti prie ežero, užkūrus laužą ir nebūtu jokios atskirties. Tuomet būtų išlaikytas egzaminas ir galima būtų derinti užkandžius, vakaro pramogas, muziką...

      Pagunda save laikyti geresniu, vertingesniu, daugiau galinčiu - labai saldi. Ant jos laiptelio ir suklumpa daugelis. Nes nėra pagarbos.

      Nėra baisu prarasti žmones. Taip nutinka, kai nebesigauna susikalbėti. Baisu prarasti žmoniškumą.

      Jei man svarbu draugas, aš gerbiu jo baimę susirgti. Gal skaitome skirtingus straipsnius, klausomės ne tų pačių mokslininkų. Visi (kol kas) esame laisvi rinktis savo informacinius šaltinius.



      Tačiau kai vienas mūsų ima reikalauti, kad kitas elgtųsi tik taip, kaip kažkuriam atrodo teisinga - tai jau prievarta.
      Man netrukdo tai, kad kažkas skiepijasi. Net jai tai daro norėdamas keliauti ir išvengti saviizoliacijos. Skirtingi prioritetai, skirtingi pasirinkimai. Tačiau kai ima primygtinai sakyti, kad esu savo pasirinkimuose neteisi ir privalau būti atsakinga pagal jo supratimą, aš pasitraukiu.

      Ir nereikia pasakoti, kad kažkas kaltas dėl to, kad kitas žmogus ,,pasigavo" virusą ir susirgo. Kiekvienas žmogus atsako pats už save. O tai, kad ligos (įvairios, ne vien virusinės) ateina pačiu laiku ir neša žinią, kurie svarbu perskaityti, turbūt ne vienam aišku.

      Nesame tik kūnai, tačiau dažnai atrodo, kad žmogus tapatinamas tik su materija...

      Prievarta gali būti labai subtili. Išoriškai nepastebima, tačiau labai gerai jaučiama.

      Egzaminą laikome visi. Pasirinkimo egzaminą. Žmoniškumo egzaminą.

      Linkiu išlaikyti. Ir dvyliktokams, ir mums visiems.

      P.S. Tai dar ne pabaiga... Dar ne kartą teks klausti savęs: ,,kiek manyje žmogaus?"

      Skaityti komentarus