Spalio 13 dieną vykęs žygis per Labanoro girią bei jos kirtavietes apjungė tautą ir sutelkė bendras jėgas išsaugoti tai, kas dar liko.
Rengėjų įvardintas žygio tikslas – supažindinti Lietuvos žmones su tikrąja padėtimi saugomose teritorijose. Žmonės buvo kviečiami ne tik dalyvauti, bet ir atsinešti savo žinutes ir tokiu būdu išsakyti mintis bei norus.
„Miškų savininkė yra visuomenė. Norėjosi visus žmones pakviesti į mišką, kad netikintys įsitikintų, o kiti gyvai pamatytų dabartinę situaciją ir pasakytų ar jiems tinka tai, kaip dabar yra tvarkomasi“, – ketinimais dalijasi viena iš žygio organizatorių bei judėjimo „Gyvas miškas“ aktyvistė Monika Peldavičiūtė.
Žygio dalyvių skaičius siekė 1000. Žmonės, savomis akimis pamatę, kas vyksta Lietuvos miškuose, išjautę tai, ryžtingai nusiteikę kėlė klausimus ir diskutavo apie galimus tolimesnius žingsnius.
„Sveika aplinka ir aplinkosauga yra prioritetinė nacionalinė saugumo sąlyga. Saugumo ir bendro gerbūvio“, – pabrėžia Monika ir priduria:
„Miškas yra mūsų sveikata. O mes esame miškas. Kokia miško būklė, tokia ir mūsų bendruomenė, tokie ir mes. Jeigu jis ligotas, sukapotas, tai kokia mūsų visuomenė?“
„Vilmorus“ 2018 metų gegužės mėnesį atliktos gyventojų apklausos dėl miško kirtimo duomenimis daugiau nei 80% Lietuvos gyventojų pasisako už miško kirtimų mažinimą ir plynų kirtimų atsisakymą. Vis dėlto vyriausybė daro savus sprendimus. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį be diskusijų su visuomene penkeriems metams patvirtina 6% padidintas kirtimo normas.
Padėtis nėra džiuginanti, tačiau gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, vienas iš „Labanoro žygio“ organizatorių, neleidžia nuliūsti.
Žinutė žmogui
„Mes vis dėlto galime. Galime patys priimti sprendimus, galime patys pasiekti pergalių. Dabar mes jau įkišome koją į tarpdurį ir tikrai nesitrauksime atgal. Mes praeisime pro tas duris, kurios ilgą laiką mums, kaip visuomenei, buvo užrakintos.
Jeigu visuomenė turi poreikį matyti augantį, gražiuojantį, seną mišką, tai jis ir bus įgyvendintas, bet reikia to išsireikalauti. Įkyriai, kantriai, metai iš metų. Dabar, kai suėjo didelė masė žmonių, viskas vyks žymiai greičiau. Noriu įpūsti vilties, kurią aš pats buvau praradęs dar praėjusiais metais. Mes iš tikrųjų galime“, – taria Andrejus.
Žinutė valdžiai
Gamtininko lūpomis tarytum prabyla tauta:
„Valdžia, kuri nesupranta žmogaus ryšio su medžiu ir su mišku, koks jis yra reikšmingas lietuviui, yra pasmerkta. Ir šią svarbą vertėtų suvokti kuo greičiau.
Tai nėra kažkokie sentimentai, tai yra mūsų šaknys. Dabar patį pagrindinį ryšį su savo protėviais, su savo istorija mes turime per miškus, per medžius, per jų metinę rievę, kur kaupėsi viskas, kuo mes gyvename ir ką išgyvenome. Taigi miškai – ne mediena, ne grybai, ne uogos, net ne turizmas, o mūsų natūrali gyvenamoji aplinka, kurioje mes, kaip lietuvių tauta, sugebėjome užaugti. Jeigu mes neteksime tų didžiųjų girių, jeigu viskas bus paversta tiktai jaunuolynais, visuomenė bus labai nuskurdusi ir dvasiškai, ir ekonomiškai (paskaičiuota, kad iš Labanoro girios kirtimo kiekvienas valstybės pilietis turi labai minimalią naudą – tik 6,5 euro cento per metus).
Mes tikrai nesitrauksime. Valdžia privalo permąstyti visus prioritetus ir suprasti, kad miškas pirmiausia turi tarnauti visuomeniniams ir gamtosauginiams poreikiams, o medienos pramonė yra tik trečioje vietoje.“
Kur esame dabar?
Meilė savo šaliai – toji jėga, kuri įveikti viską gali.
Po žygio, Saldutiškio dvare vykusioje gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus paskaitoje, kurios metu buvo detaliau supažindinama su situacija Lietuvos miškuose, užvirė diskusija. Vienas pirmųjų panoręs pasisakyti žmonių buvo Gintautas Kniukšta „Sąjūdžio už Lietuvos miškus“ pirmininkas:
„Prieš porą savaičių čia, Labanoro girioje, susikibę už rankų mes dainavome lietuviškas dainas. Aš grįžau į Vilnių ir „Facebook“ patalpinau nuotraukas. Pasipylė komentarai: „Kur jūs buvote anksčiau, kad leidote iškirsti?“. Noriu paklausti visų čia sėdinčių: kur mes esame dabar?
Šiandien skaitau, kad ministras pasakė, jog 90 ha jau iškirsta, o šiemet iškirsime 166 ha ir mes tai padarysime.
Aš noriu kreiptis į visus čia susirinkusius. Mes neleiskime kirsti tų miškų, to grožio, kurį mes matėme, nes tai yra mūsų turtas!
Šiandien susitikau Arūną Svitojų, kuris yra žemės ūkio rūmų pirmininkas. Jis man pasakojo, kaip lietuviška mediena dieną naktį vežama į Latviją. Mes atiduodame medieną skandinavams. Jeigu tai yra mūsų turtas, nuspręskime, ar turime jį kirsti, ar perdirbti, kam jį panaudoti. Dabar už ją gauname centus. Elgeta sutiktų sumokėti 6 centus į valstybės biudžetą, kad tik nekirstų tų miškų.
Priimkime rezoliuciją. Baigiasi mūsų ministro įgaliotas terminas. Pasakome: ne, mes šitų miškų NEkirsime. Mes eisime, stovėsime, laužus deginsime, bet jūs nevažiuosite ir nevešite mūsų miškų į Skandinavijos šalis.“
Po šių žodžių nuvilnijusi plojimų banga išreiškė žmonių pritarimą ir jaudulį. Ar bereikia čia dar ką pridurti?
Miškų vizija – tai Lietuvos vizija
Įsivardijus ir kuo aiškiausiai suvokus, kokia dabar situacija, svarbu ne tik numatyti pirmuosius žingsnelius, kaip iš jos išbristi, labai reikšmingas ir žinojimas kur link eiti. Tad svarbu turėti viziją.
„Mano miškų vizija, kad šiems pušynams, šalia kurių mes sėdime, būtų leista pavirsti sengirėmis“, – dalijasi Andrejus Gaidamavičius ir tęsia: „Po 20 metų jie bus pasiekę gamtinę brandą, po 50 metų čia bus sengirė. Galbūt daugelis iš mūsų to nepamatys, bet labai geras jausmas, kada matai, kaip gyja visos žaizdos, kaip sveiksta miškas. Taip pat mes džiaugiamės ir sveikstančiu žmogumi. Nors dar nematome pasveikimo, nematome rezultato, bet vien žinojimas, kad taip bus įkvepia.
Mano vizija, Labanoro giria – viena didelė sengirė (dabar Labanoro girioje turime tik 200 ha sengirių), o medienos poreikį žmonės kompensuoja kitais būdais. Juk yra žemės ūkis ir galima auginti pluoštinius augalus, energetines plantacijas. Miškas turi likti mišku.
Dabar Lietuvoje sengirių turime apie 1%. Jos saugomos rezervatuose, kur net žmonėms neleidžiama vaikščioti. Norime, jog sengirių Lietuvoje būtų bent 10% ir kad šios vietos taptų žmonių įkvėpimo žeme.“ Štai toks gamtininko ateities miškų matymas.
„Gyvo miško“ aktyvistė Monika įvardija savo regimą paveikslą:
„Miškų vizija yra Lietuvos vizija. Jeigu mūsų miškai bus naudojami pramonei bei žaliavinei medienai, kursime pramoninės, žaliavinės Lietuvos viziją. Tokiu atveju mes nebegalėsime vykdyti turizmo, bus naikinamas visas lietuvio gyvenimo būdas, identitetas, juk miškas labai tampriai susijęs su lietuvio gyvenimo būdu.
Kurdami Lietuvos viziją ant šio gyvenimo būdo pamatų, remiantis tomis perduotomis senosiomis žiniomis, kaip lietuvis nuo seno tvarkėsi miške, kaip jį prižiūrėjo, kokį ryšį turėjo, mes galime sukurti darnią ir ypatingą, savitą viziją. Parodyti ir kitiems visai kitą kelią ir būti lyderiais pasaulyje. Lietuviai labai sąmoningi ir unikalūs.
Žmonės turi minčių: ir gyvena miške, ir gamtos turizmas vykdomas. Tuo mes ir įdomūs kitiems, jie dėlto čia ir atvažiuoja. O atsirandant plynei po plynės, mes nebegalime to vystyti. Lietuvos miškai ir žmonės tampa kažkieno aptarnaujančiu personalu...“
O kokia tavoji miškų, Lietuvos vizija?
Skaityti komentarus