Tikroji brandžių medžių vertė slypi kitose ekosisteminėse paslaugose, kurios tiesiogiai priklauso nuo jų dydžio, amžiaus ir sudėtingos biologinės struktūros. Šių funkcijų negali greitai perimti jauni medžiai, net jei jie pasodinami iš karto po senojo medžio pašalinimo.

Brandus medis veikia kaip natūrali mikroklimato reguliavimo sistema. Dėl intensyvios evapotranspiracijos (vandens išgarinimo per lapus) ir plačios lajos teikiamo šešėlio jis efektyviai mažina oro ir paviršių temperatūrą, slopina miesto karščio salos efektą ir gerina žmonių šiluminį komfortą.

Ne mažiau svarbi yra ilgalaikė anglies kaupimo funkcija. Dešimtmečiais ar net šimtmečiais augęs medis savo kamiene, šakose, šaknyse ir dirvožemyje sukaupia didelį kiekį anglies, kuri priešingu atveju būtų atmosferoje anglies dioksido pavidalu. Kuo medis senesnis ir didesnis, tuo didesnis jo sukauptos anglies rezervuaras.

Brandūs medžiai taip pat yra itin svarbūs hidrologiniu požiūriu. Jų laja sulaiko kritulius, mažina lietaus lašų kinetinę energiją, lėtina paviršinį nuotėkį, o išvystyta šaknų sistema gerina vandens infiltraciją į dirvožemį. Taip mažinama potvynių rizika, papildomos gruntinio vandens atsargos ir stabilizuojamas vietinis vandens balansas.

Dar viena nepakeičiama brandžių medžių funkcija – biologinės įvairovės palaikymas. Senuose medžiuose susiformuoja drevės, žievės plyšiai, negyvos medienos fragmentai, įvairios mikrobuveinės ir specifinis mikroklimatas, nuo kurių priklauso šimtai vabzdžių, kerpių, samanų, grybų, paukščių, šikšnosparnių ir kitų organizmų rūšių. Daugelis jų negali gyventi jaunuose medžiuose, nes šie dar neturi reikiamų struktūrinių savybių.

Vienas dažniausiai neįvertinamų veiksnių priimant sprendimus dėl medžių kirtimo yra laiko asimetrija tarp ekosisteminių paslaugų praradimo ir jų atkūrimo.

Nukirsti šimtametį ąžuolą galima per vieną dieną.

Tačiau prireikia mažiausiai šimto metų, kol naujai užaugęs medis pasieks panašų ekologinį funkcionalumą – nepriklausomai nuo to, kokia rūšis pasodinama vietoje nukirstojo ir kaip sparčiai ji auga.

Todėl brandžių medžių išsaugojimas klimato kaitos švelninimo, biologinės įvairovės apsaugos ir ekosisteminių paslaugų požiūriu iš esmės skiriasi nuo naujų medžių sodinimo.

Abi priemonės yra būtinos.

Tačiau jos nėra viena kitą pakeičiančios.

Akademinis papildymas

Pastarųjų dešimtmečių tyrimai rodo, kad senstantys ir brandūs medžiai nepraranda ekologinės reikšmės – priešingai, jų indėlis į daugelį ekosisteminių procesų didėja. Didėjant kamieno skersmeniui, lajos tūriui ir šaknų sistemos išsivystymui, eksponentiškai auga medžio gebėjimas reguliuoti mikroklimatą, kaupti anglį, filtruoti oro teršalus, sulaikyti kritulius ir palaikyti biologinę įvairovę. Dėl šios priežasties vienas didelis brandus medis dažnai suteikia daugiau ekosisteminių paslaugų nei dešimtys ar net šimtai neseniai pasodintų sodinukų.

Svarbu pabrėžti, kad pasaulinio deguonies balanso požiūriu medžių reikšmė dažnai pervertinama viešojoje komunikacijoje. Nors sausumos augalija aktyviai dalyvauja fotosintezėje, reikšmingą – maždaug pusę – atmosferos deguonies pagamina jūrų ir vandenynų fitoplanktonas. Tačiau tai jokiu būdu nesumažina medžių svarbos, nes jų pagrindinė ekologinė vertė slypi vietinio masto ekosisteminių paslaugų teikime – klimato reguliavime, anglies kaupime, vandens ciklo reguliavime ir buveinių formavime.

Ypatingą reikšmę turi senųjų medžių mikrobuveinės. Drevės, pūvanti mediena, žievės įtrūkimai, drevėse besikaupianti medienos trūnė ir vanduo sudaro unikalias sąlygas saproksilinėms rūšims – organizmams, kurių gyvenimo ciklas neatsiejamas nuo senos ir negyvos medienos. Tokios buveinės formuojasi dešimtmečius ar net šimtmečius, todėl jų neįmanoma greitai atkurti naujais želdiniais.

Arborologinė interpretacija

Arborologiniu požiūriu brandus medis yra ne tik didelis augalas, bet ir sudėtinga, ilgalaikės ekologinės raidos suformuota daugiafunkcinė ekosistema. Jo vertė negali būti vertinama vien pagal biomasę, estetinę išvaizdą ar deguonies gamybą. Kiekvienas senas medis yra savitas ekologinis centras, kuriame susikerta medžio fiziologiniai procesai, dirvožemio biologija, hidrologiniai ciklai ir daugybės organizmų tarpusavio ryšiai.

Šiuolaikinėje arboristikoje vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausias medžio rodiklis nėra jo augimo greitis, o ekologinis brandumas. Tik pasiekęs brandą medis įgyja sudėtingą erdvinę struktūrą, išvysto plačią šaknų sistemą, sukaupia reikšmingus anglies rezervus ir suformuoja mikrobuveines, būtinas daugybei kitų rūšių. Dėl šios priežasties brandžių medžių negalima vertinti kaip lengvai pakeičiamų infrastruktūros elementų.

Vienas iš esminių arborologijos principų yra tai, kad ekosisteminės paslaugos kaupiasi laike. Medžio amžius yra ne trūkumas, o jo ekologinio kapitalo išraiška. Kiekvieni papildomi augimo metai didina ne tik medžio biologinę vertę, bet ir jo indėlį į klimato reguliavimą, dirvožemio stabilumą, vandens apytaką bei biologinės įvairovės palaikymą.

Todėl sprendimai dėl brandžių medžių šalinimo turėtų būti grindžiami ne vien trumpalaikiais ekonominiais ar infrastruktūriniais argumentais, bet viso medžio gyvavimo ciklo ekologine analize.

Naujų medžių sodinimas yra būtina ir sveikintina priemonė, tačiau jis negali kompensuoti momentinio brandžių medžių ekosisteminių funkcijų praradimo. Tik derinant senų medžių išsaugojimą su naujų želdinių kūrimu galima užtikrinti ilgalaikį miestų ir kraštovaizdžių ekologinį atsparumą, klimato kaitos švelninimą ir biologinės įvairovės išsaugojimą.