Ir supranti kas yra kas, kaip ir kodėl. Pasaulis apsiverčia dugnu aukštyn, tik pliuškena gilūs vandenys ir niekada nieko nebebus kaip buvę. Vertinimai ateina patys, lėtai užslenka kaip orų frontas. Pakeičia tave, pasaulį ir kitus žmones. Ir niekas niekada nebegrįžta, kiaušinienė kiaušiniais nebeatvirsta.

Bet po to ciklas kartojasi ir vėl nugrimzti tamson. Būni dienos apgautas, įvykių, visokių patogumų ir pats giliai nori apsigauti. Ir vėl sėkmingai miegi toliau – iki pasimatymo, mažuli, sako tamsa. Bet žaibas gali nebeištikti, jo jokiais tamtamais neprišauksi, jei turi nors kiek šviesos. Nes esi per silpnas.

Todėl imi laukti. Lengviausia ir įdomiausia tada stebėti tuos kitus, kuriuos pamatei. Jie sveiki drūti – labas, spaudžia rankutę ar net kartais pabučiuoja. Ir kaip gražiai, dvasingai taip geria kavą, skambiai kvatodami apsipirkinėja. Tačiau yra seniai mirę, jų tiesiog nebėra, nors vaikšto kaip tikri. Paspaudi delete ir kaip nebuvę.

Bet, velnias, būna, kaip plačiai neužsimerktum, bet blykstelėjus pamatai save... Nenori tikėti, išsigąsti, vaidini, kad nesupratai. Ką daryti, ką daryti! – tos savo dalies neištrinsi ir ji niekada nemirs, kol vaikščiosi kaip tikras. Belieka išjungti šviesą, nusiskusti ir vėl į sceną. Vaidinti, kad nieko nebuvo.
Ir iš tikrųjų - padeda! Apsidairai, ar niekas nematė – ir tikrai niekas. Pilkuma, apgaulė ir sotumas apgaubia sąnarius. Ir nieko nereikia daryti iki kitos tiesos akimirkos. Iki kitos dozės. Vėl tyliai kregždės už lango, upės plaukia į jūrą ir niekada neišsenka, žuvys giliai ir nusišvilpt joms ant mūsų.
Tik ką daryti Dievui, kurio nėra? Jis juk yra amžinoj tiesoje – kaip jam neištrinti visų, kuriuos mato, jei juos myli? Be kurių būtų ir vėl vienišas? Nenorėčiau būti jo kailyje.