°C
      2021 07 25 Sekmadienis

      Algimantas Rusteika: Kiek reikia valios neužsimerkt, kai matai kasdienybę...

      Nuotrauka: Algimanto Rusteikos asm. nuotr.

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2021-06-14 13:00:00

      Kiek reikia valios neužsimerkt, kai matai kasdienybę ir pradedi pasakymus be žodžių. Vis mažiau skaitau, nebe viską, ką reikėtų, pažiūriu. Kažkaip staiga pasenau, ir nebeįdomios gražios nesąmonės, nuvalkiotos tiesos ir netikros ištikimybės, iškilmingai kartojamos dešimtmečiais. Vienintelis matas, kuris liko ir draugams, ir priešams, ir sau - tikrumas.

      Vis dažniau skaitau rankas, nes jos neapsimeta, visada tikros. Kasdien susitinku daug puikių rankų, nors ne visada pamatau, bet paspaudžiu. Štai stiprios, geležinės bepročio replės, slepiančios nepasitikėjimą ir dvejones, o štai glebios bailio rankos. Šlapi ir šalti melagio delnai, šiltos ir nuoširdžios tikrumo plaštakos, švelnūs, išsiilgę mylimųjų pirštai, kurių su niekuo nesumaišysi.\


      Būna rankos pulsuojančios energija, švytinčios ar negyvos, uždarytos, kartais linksmos, kartais liūdnos ar tuščios, pilnos nevilties. Būna parodymui skirtos kvailos ir plastmasinės, bet, skirtingai nuo veidų - visada gyvos, pastebėkit kada troleibuse rankas - tai novelės. Daug įdomiau už akis, kurias gali paslėpti, ar balsą, kuris išsiduoda, jos žino visas nuodėmes ir prisimena ko nenorim. Ne veltui šuo apuosto rankas - kvapas viską papasakos.

      Jų neuždažysi, nenukreipsi į šoną ir neužmerksi, ir kaip pabąla, ima drebėti, kai teisėjai ir galingieji prieš žmones liudija neteisingai! Štai nekantrios, o štai jau apmirę, būna įžūlios ar pavargę, lėtos ir laukiančios atsakymo. Krauna ant juostos duoną, pieną ir pakelį bulvių, vyną ir pigias pėdkelnes mažajai, nes vis tiek sudraskys, ilgai ieško nuolaidų kortelės ir laukia, trindamos pirštais, kas bus.

      Rūpinasi, myli ir neapkenčia, ir nelengva joms, ir sunkiai dirba, džiaugiasi mažais dalykais ar įsitempia visom gyslom, kai staiga ir sau patiems netikėtai supykstam dėl niekų. Atveria begėdiškus ir nuostabius, blizgančius šiluma ir drėgme meilės pasaulius, o vakarais ant jų sumirga beprotiška melo ekranų šviesa. Ir nurimę atspindi tą patį, ką visi žino ar ko mes nežinom, apkabina pagalves, išjungia savo šviesą ir pradingsta.

      Kartais jos susitinka ir liečiasi, ir nuteka per jas vienas kitam šiluma, o įsijautę ir tikintys net pajunta sielą. Rankos iš gyvojo pasaulio su bėdomis ir laimėmis moka kalbėtis ir tylėti, ir suprasti be žodžių. Dažnai juokingos, nukramtytais nagais ir dar nebaigta, skania odos šerpetėle, neretai ne itin išmintingai prižiūrimos, bet visada tikros. Iš jų susideda šita, mano mylima šalis.

      Štai močiutės rankos, su senatvės dėmėm ir pergamentine oda, skutančios bulves ir tarkuojančios - pagaliau vaikai atvažiavo ir anūkė, tavo dukra stovi šalia, ir už lango vėl žydi obelys, ir kvepia lietum. Vaiko rankos, apkabinę savo meškiuką, kai sekei pasakas ir pasaulis buvo begalinis ir šviesus. Konclagerio viršininko rankos, kai po darbo apkabina žmoną ar laiko šaukštą prie stalo, ir atsakinėja vaikams, kada eisim į cirką pas žvėrelius. Ir konclagerio vaiko, atskirto nuo tėvų, rankos tamsoj prieš užmiegant, kai aplinkui tik kvėpavimas.

      Ne be reikalo sakydavo - pabučiuok motinai ar seneliui ranką, kas pabandė - supras. Kaip ir tas, kur paskutinį kartą atsisveikinant žiūri ne į veidą, kuris seniai išėjęs, o į rankas, kurios viską pasako, visą praeitą gyvenimą, darbus, nuodėmes ir gerumą, kurio kartais juk būdavo. Juk pamenat lūpomis tą sunertų pirštų šaltį, kurio niekada nepamiršit, ar ne?

      Neprisimenu laidų, straipsnių, ekrano pasakų, filmų, kad pamatyčiau rankas, jų gyvenimus be pasityčiojimo ar apsimestinės užuojautos, be sensacijų smarvės, politinių ar biznio interesų ausų. Kad pamatyčiau premjerės rankas, plaunančios kavos puodelį po sunkios dienos, kai reikėjo žmonėms pakalbėti, kad jie ne tokie, kaip reikia. Su paprastu supratimu ir paprasta žmonių meile.

      Rankos - mano Lietuva, jos visada vienišos ir tylios, nes gyvena nebesusisiekiančius gyvenimus. Šioj karalystėj už veidrodžio atsiremkit delnais į lango stiklą, prisiglauskit kakta, patylėkit ir staiga tai atsitiks. Per tą skaidrią atskirtį, šaltą erdvės prisilietimą pajusit laiką, save ir pasaulį - tai Jeruzalė prieš Velykas.

      Skaityti komentarus

      Gina 2021 26 06 05:10

      Straipsnis sielai....

      0
      0
      Atsakyti

      Komentuoti gali tik registruoti vartotojai