°C
      2021 03 07 Sekmadienis

      Algimantas Rusteika: Laimingi, kurie negalvoja

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2021-02-09 17:00:00

      Laimingi kurie negalvoja, kurie laukia ir tikisi, nes visko nebuvo ir nieko nebebus, kiekvieną dieną viskas vėl prasideda ir tu prasidedi. Tu esi ir turi būti pradžia, kiekvieną dieną. Tada būsi tol, kol bus visada ir visada viskas bus tu. Ir visko pakaks.

      Tą visada pajunta net vaikas, net labiau už kitus, nors nemoka pasakyt, o tu pasakyt gali, bet argi išdrįsi pajausti? Viskas baigiasi kai tavęs nepakanka, kai mūsų vienas kitam nebepakanka, kada tyla užlieja tuščias gatves ir kambarius, kada lieka apmaudas ir įtampa. Būna jokios pradžios, tik pabaiga, kas ten pabuvot - suprasit.

      Mes tik dieną stiprūs ir išdidūs, ir valdome laiką, mes norim pabėgti ir pasislėpt, mes tik kalbam ir nebenorim mokėti, kai už viską reikia mokėti ir gauni tik tiek, kiek duodi. Ir negalvojam, kad šitaip pabaiga niekada nesibaigia, tuštuma pakyla ir užlieja miestus ir žmones. Ir supranti, kad viskas jau buvo.

      Esi valdomas, visada vienas ir išsigandęs. Argi pakeist ką gali, jeigu muzika klausosi tavęs ir knygos tave skaito, jei visas pasaulis gyvena tave ir užsimerkęs pamatai viską? Ir staiga tampa juokinga - kaip šitiek metų buvai aklas? Koks buvai kurčias, kai aplinkui viskas tau kalbėjo taip paprastai ir aiškiai?

      Tiesa visada šalia, bet veidrodžiai juk neatspindi savęs, jeigu būni tik tu - tai nieko ir nėra, nes esam tik tada, kai tu kitas. Tai neįmanoma, nesuprantama ir gali tik pajusti, sugrįžti į meilės vietas, kur gimei, ir ten kartais būna laiminga. Tas, kuris nebijo galvoti, tas, kuris stengiasi - niekada nesibaigia.

      Vandenyno srovė neša ungurių lervas keletą metų, jie mažiukai atplaukia į upes ir šalia mūsų gyvena, o atėjus laikui iškeliauja tūkstančius mylių į Sargaso jūrą. Ir niekas nežino, kodėl ir kokią tai turi prasmę, bet iš paskutiniųjų plaukia šaltais, tamsiais vandenimis, kol pasiekia savo tėvų meilės vietą, poruojasi ir ten numiršta.

      Mes esam tokie patys keliautojai, tik nepažįstam savo vietos ir laiko, ir neturim savo Sargaso jūros. Mes kasdien prasidedam iš naujo, nors reikia išmokti baigtis.

      Mes užsidarom, nors neišėję iš savęs negyvena, kas neplaukia naktį, tamsoj viršum šaltų gelmių į savo meilės vietą - tas neprasideda.

      Žmonių šviesa yra tamsi, tiesa uždaryta, negailestinga, ją galima tik pajusti, jei kiekvieną dieną prasidedi ir būni vaikas. Tai kas, kad už vieną muštą - šimtai nemuštų, atsižadėsim sugalvoto pasaulio, sugrįšim į meilės vietas per tamsius, šaltus vandenis ir būsim tikri.


      Skaityti komentarus