O Žemė suksis toliau, saulė net per lietaus debesis švies lyg niekur nieko, žmonės nirš rytiniuose kamščiuose, keiksis, pavėluos į darbą, o kažkas rudenį gulės užuovėjoje prie jūros su striuke, kaip ir aš mėgstu, ir grauš pigų tušinuką ties septintu kryžiažodžio langeliu.
Miesteliuose moterys vaikams ir vėl keps kotletus, ir pro langus sklis jų nepakartojamas kvapas, kažkas dar bus jaunas, pirmą kartą bučiuosis ir pajus mylimosios burnos dangų, eilutė ant kėdžių poliklinikoje lauks tyrimų atsakymo, vienam pasakys, kad viskas bus gerai, kitam – kad jau nebebus.

Darbe paskaitysim naujienas, juk visi taip: už kelių šimtų kilometrų vėl subombardavo miestą, namai, sūpynės ir nutilę vaikai kiemuose, kažkieno virtuvė su dar ant stalo likusiais puodeliais, o nuotraukoje žmogus stovi prie to, kas vakar buvo jo gyvenimas.

Paskaitai, uždarai, truputį padirbi – gal einam kavos? – ir nueinam, nesam blogi, tiesiog negalim išgyventi visų pasaulio nelaimių, jeigu kiekviena svetima netektis taptų sava, neištvertume nė vienos dienos, nes gyvenimas turi bjaurią savybę – jis niekada nesustoja.
Numiršta tas vienintelis žmogus, o autobusas vis tiek ateina pagal grafiką, išsiskiria šeima, o kaimynas tuo metu gręžia sieną, prasideda karas, ir kaip įnirtingai artimieji ginčijasi, kuriame restorane vakarieniauti, kas ką vakar ne taip pasakė ir mirtinai susipyksta dėl visiško šūdo.
Kam nors paskutinė gyvenimo diena, o prekybos centre kaip tik nuolaida arbūzams, ir nėra čia jokios filosofijos ir išmintingų moralų, gal tik žinau– kai atsitinka nuo ko privalėtų sustoti pasaulis, jis nesustoja, kitą rytą vis tiek lėtai prašvisi, prasidėsi dar kartą ir kava pakvips iš virtuvės.
Šimtai nervuosis ir pypsės kamščiuose, kažkas iš jūsų vartys laikraštį ar paskaitys, ką čia dabar rašinėjau, ar gal atsibusiu rytą tolimame mieste ir šaly, kur atvykau pirmą ir paskutinį kartą ir naktį, užmigus šalia artimiausiam pasaulyje žmogui, klausysiuos, kaip už atviro lango nudunda tramvajai.

Ir šypsosiuos tamsoje – jei būtų vasara, klykautų paplūdimyje vaikai ir visai netoli nuo tavęs kažkas pasakytų: ai, karšta, einam nusimaudyt, ir nueitų – taip sukasi pasaulis, kitaip jis nemoka ir niekada nesustoja ties laime ar nelaime, jam nėra nei per didelio skausmo, nei kokių nors pergalių.

Kas bebūtų, nei akimirkai nesustos tekėjusi ši upė už lango, kaip prieš daugelį amžių, taip ir dabar po valandos pakils saulė, o po trijų – atsidarys kepyklėlė kitapus gatvės ir protingos varnos, kurios nakvoja liepose virš tavo kiemo ir tave gerai pažįsta, išskris kažkur maitintis.

Mes tik patys trumpam sustojame – prie kapo, ligoninės durų, prie gimusio vaiko lovelės ar sudegusių namų, sustingstam minutei prie telefono ekrano su žinia, kurios taip ilgai laukėme arba kurios labiausiai bijojome, atrodo, kad sustojo viskas – ne, sustojame tik mes.

Ir nieko čia keisto – tai, kas mums yra viskas, kitiems tėra viena akimirka, kas amžinybei sekundė, mums tampa visu likusiu gyvenimu ar bent raktu, atidarančiu duris į tikrumą, kur didžiausia išmintis – supratimas prie ko sustoti, kol pasaulis dar nepasuko toliau.