Jau pamiršom tą kovo rytą, kai džiaugėmės sugrįžusia viltim ir buvom kaip vienas, ir kelias, kurį pradėjom tiesti, atrodė teisingas ir pilnas šviesos.

Kaip nutilom ir išsislapstėtėm, kaip bijom net kiauktelėti ką nors kas prasideda, tik uodžiam iš kur vėjas papūs, nes reikės išgyvent su jaunikliais.

Viskas atšils palaipsniui ir tiltų nesugriaus, o po to stebėsimės, kaip čia galėjo būti tokia ilga kaip šimtmečiai žiema, kada lesinom tinginčias skristi gulbes.

Argi nejuntat, kaip pakyla vandenys po sniegais, kaip kalnas bunda, srovelės nuteka užtvankos šlaitu ir ateina ženklas, kad ledas virš tamsios gelmės pajudės?

Prokuratoriaus menėse nedega aliejus žibintuose ir juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti, rašto mokytojai ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suoš medžiai.

Naktimis arti dar girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai, kai staiga liepas kieme vėl suvirpina permainų vėjo dvelksmas.

Nežinau, ar jį įsileisim į save ir kambarius, ar išdrįsim atverti langus ir pamatyt, kaip dideli, gilūs vandenys lėtai išneša ledą ir žuvys plaukia upe aukštyn į savo meilės vietą.