Mylinčio žmogaus širdis yra stebuklas, šviesesnis už dangų ir gilesnius už vandenynus.
Mylinčio žmogaus širdis yra ta vieta, kuri augina žydinčius sodus, ištveria audras.
Mylinčio žmogaus širdis - tai ta šventa vieta, kuri primena, kad gražiausia kelionė, į kurią leisimės, yra ne per žemynus, o vienas į kitą…
Meilė - tai vienintelis jausmas, peržengiantis laiką, erdvę ir mūsų galimybes.
Mylėdami, mes kylame aukštyn ir išgyvename, kas benutiktų.
Ir net jeigu mus kas nors bando pražudyti - mes atsikeliame, nes žinome, vardan ko.
Gili, rami, tikra, abipusė meilė atneša džiaugsmą, pasitenkinimą, ramybę, tylą ir puikią sveikatą.
Didžiuokitės, jeigu turite ką mylėti.
Šis jausmas išreiškia tai, kas neišreiškiama.
Niekada nesigėdykite ir nepraraskite šio žaviausio lobio.
Nes meilė - tai malda, tai - prisilietimas, tai - intymiausias kiekvieno žmogaus tikslas.
Tai - tyras, gilus, nepamirštamas dvasinis ryšys, kuriam niekas prilygti negali.
Tai - dieviškas šnabždesys, atskleidžiantis paslėptą sielos tiesą.
Kai paliečia meilė - moterys verkia. Nes tada žodžiai padėti negali - tik ašaros.
Tik ašaros gali išreikšti tai, kas vyksta širdyje.
Tik ašaros…
Tada protas sukuria bedugnę, o širdis ją įveikia.
Nes kalbėti nebütina apie tai, kas sudėtinga ir gilu.
Tik širdis gali nuraminti nerimo apimtą protą.
Kai tai įvyksta - viskas tampa dieviška, mistiška, galinga, nemirtinga…
Abipusis jausmas nėra ir negali būti paviršutiniškas.
Niekas į žmogaus gyvenimą neateina atsitiktinai.
Vieni į kitų gyvenimus mes ateiname siunčiami Dangaus, ateiname iš stiprybės gelmių, kurios niekam nėra matomos.
Egzistuoja žemėje žmonės, kuriems būna lemta susitikti.
Tiesiog…
To negali paaiškinti mokslas, to negali parodyti menas, žodžiais to negali išsakyti poezija, to negali išreikšti muzika.
Nereikia žodžių - tereikia vieno žvilgsnio, vieno prisilietimo…
Ir meilės jausmas atstoja peizažą: gražiausius Andų kalnus, tylias dykumos platybes, begalinį dangų, koralų karalystes, žėrinčias jūras…
Visi žemės gražiai neprilygsta širdžiai, kuri išdrįsta atsiverti ir pamilti.
Tos mylinčios širdies menėse paslepiami prisiminimų slėniai, atjautos upės, pagarbos kalnai…
Į tokią širdį įžengi lyg į šventovę, spindinčią labiau nei bet kuri katedra.
Kelias čia matuojamas ne myliomis, o šventumo, švelnumo ir meilės akimirkomis.
Gyvenant toje karalystėje nereikia paso - tik buvimo.
Nereikia jokios valiutos - tik pasitikėjimo.
Čia vyksta stebuklai, šviesesni už Dangų.
Tegul Aukščiausiasis kiekvieną Jūsų apdovanoja TOKIU STEBUKLU.
Lai kiekviena diena pati Jums pripila į ąsotėlį meilės.
Ir kai meilė užsuks pas Jus kelio pasiklausti, gink Dieve, nerodykite jai į priešingą pusę nei reikia.
Nes jei nemylite, vadinasi, negyvenate.
Skaityti komentarus