Vaikus mes ne auklėjam, o tik mylim.

Nei draugystėje, nei meilėje, nei santuokoje lygybės nėra.
Pirmenybė būna pusėje to žmogaus, kuris myli mažiau.
Jeigu tai galima vadinti pirmenybe.

Visos žmonos įsitikinę, kad svarbiausia vyro pareiga - jo blaivumas.

Pinigai - tai laisvė, erdvė, kaprizai.
Turint pinigų labai paprasta ištverti skurdą.

Mokėti pralaimėti - didelis menas.
Tai - daug sunkiau nei pergalė.

Pats didžiausias išbandymas turtingam žmogui - netikėtai užklupusi biednystė.

Mes gyvename išprotėjusioje epochoje.
Žodžiai "geras žmogus" skamba kaip įžeidimas.
"Užtat jis geras žmogus", - sakome apie jaunikį, kurio akys, žodžiai ir gestai šaukte šaukia, kad jis yra tikrų tikriausias niekšas.

Pasaulis skęsta beprotybėje.
Beprotybė tampa norma.
Norma sukelia stebuklo pojūtį.

Skurdas, neturtas, nepritekliai ir biednystė - įgimtos savybės.
Turtas - taip pat.
Kiekvienas renkasi tai, kas labiau patinka.
Ir žinote ką?
Dauguma renkasi biednystę.

Tris dalykus gali padaryti moteris dėl mylimo vyro - rašytojo:
gali jį išmaitinti, gali nuoširdžiai tikėti jo genialumu ir, galiausiai, gali palikti jį ramybėje.
Beje, pasirinkusi trečią kelią, ji niekaip neišvengs ir dviejų pirmų.

Iš esmės - mes visi lygūs. Nėra geresnių ar blogesnių.
Tik vieniems esame nereikalingi, o kitiems - įkrentame į dūšią ilgam.