Kai mūsų žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose pasirodo kokio buvusio emigranto pasakojimas apie tai, kad ne viskas TEN taip jau gerai, pasipila šimtai piktų ir net užgaulių komentarų, kuriuos galima būtų suvesti į vieną mintį – jei užsienyje tau buvo negerai, vadinasi, esi tinginys arba nevykėlis. Man niekuomet nepatiko tušti, svariais argumentais ir konkrečiais pavyzdžiais neparemti teiginiai. Todėl ketinu papasakoti apie savo ir mano pažįstamų patirtį. Žinoma, pasakosiu tik apie vieną šalį, kurioje teko pagyventi, bet esu tikra, kad su panašiais sunkumais galite susidurti kiekviename krašte. Viena kita sėkmės istorija tikrai nereiškia, kad taip nuskyla daugumai.

Jei turite Vakaruose ne itin paklausią specialybę ir važiuojate dirbti pačio sunkiausio nekvalifikuoto fizinio darbo, greičiausiai darbdavys jums nepasiūlys atskiro būsto. Teks gyventi „bendrabutyje“ – viename bute kartu su savo kolegomis imigrantais, o kartais net dviese tame pačiame kambaryje. Žinoma, už būsto nuomą mokėsite tik dalį, bet vargu ar tokį bendrabūvį su svetimais žmonėmis galima pavadinti kokybišku gyvenimu. Atlyginimas? Be jokios abejonės, didesnis už tą, kuris mokamas Tėvynėje, bet dažniausiai ne didesnis ar vos didesnis už svečios šalies įstatymais nustatytą minimalią algą. Ji paskaičiuota taip, kad užtektų būtiniausiems poreikiams pagal tos šalies pragyvenimo lygį. O jūs, turbūt, dalį algos siunčiate Lietuvoje likusiems artimiesiems, išlaikote vaikus? Tokiu atveju, net ir gyvenant taupiai, atskaičiavus būtiniausias išlaidas, lieka nedaug. Tad jei norite užsidirbti daugiau, teks plušėti savaitgaliais arba naktimis ir/ar po 10 – 12 valandų per dieną. Po tokio krūvio laisvu nuo darbo laiku norėsis tik ištiesti kojas, o ne apžiūrinėti vietos įžymybes ar lankytis kultūriniuose renginiuose.  

Jei atsikraustysite gyventi į Vokietiją, nepamirškite nusipirkti pradžiai bent porą storų dokumentų segtuvų. Šioje biurokratija garsėjančioje šalyje elektroninis paštas dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų laikomas nesaugiu, tad visos institucijos ir įmonės siuntinėja raštus bei dokumentus paštu (dažniausiai neregistruota korespondencija). Juos saugoti tiesiog būtina. Po kelerių metų gyvenimo Vokietijoje jūsų lentyna ims priminti biuro archyvą.

Jei turite santaupų ir ketinate vykti kartu su šeima, susidursite su būsto nuomos problema. Pavyzdžiui, jei norite išsinuomoti butą Vokietijoje, privalote būti dirbantis ir ne trumpiau nei 6 mėnesiai, nes būsto nuomos firmos paprašys jūsų pateikti paskutinių 6 mėnesių atlyginimų išrašus ir sumokėti 2 mėnesių nuomos dydžio užstatą. Panaši situacija ir su privačiais nuomotojais – visi reikalauja užstato ir jūsų mokumo įrodymų. Vokietijoje būstas dažniausiai nuomojamas tiesiogine šio žodžio prasme plikomis sienomis ir grindimis, be jokių baldų. Pilnai įrengtas bus tik vonios kambarys. Jums teks pačiam susidėti laminatą, sienas nudažyti ar išklijuoti tapetais. Ir visa tai – iš jūsų kišenės. O kur dar būtiniausi baldai, buitinė technika? Komunaliniai mokesčiai, kaip ir mokestis už elektrą yra fiksuoto dydžio, kuris paskaičiuojamas pagal buvusio nuomininko praėjusių metų sąnaudų vidurkį. Tuo atveju, jei esate taupus, butas renovuotame, gerai apšiltintame name ir radiatorių termostatinės galvutės funkcionuoja nepriekaištingai, galite tikėtis, kad kitų kalendorinių metų pradžioje jums bus grąžinta permoka. Bet neretai būna taip, kad atkeliauja sąskaita su reikalavimu kokį tūkstantėlį eurų primokėti. Nuomos kaina taip pat turi tendenciją kilti. Nemalonūs „siurprizai“ paprastai ištinkantis tuos, kurie yra neprisijungę prie Nuomininkų teisių gynimo sąjungos (narystė mokama). Reikėtų paminėti ir neišvengiamą 17,50 eurų mėnesinį mokestį už naudojimąsi televiziją bei radiju. Jei ketinate naudotis ne visuomeniniu transportu, kuris daugelyje Vakarų šalių yra gana brangus, o nuosavu automobiliu, jį teks užregistruoti Vokietijoje ir kasmet už jį mokėti nemažus mokesčius (kurių dydis priklauso nuo variklio galingumo). 

Dar viena nemaloni naujiena yra ta, kad visų telekomunikacinių paslaugų sutartys paprastai sudaromos ne trumpesniam kaip 24 mėn. laikotarpiui. Mums, Lietuvoje išlepintiems spartaus interneto ir pigių mobiliojo ryšio paslaugų, Vokietijoje teks gerokai nusivilti. Už vėžliškos spartos (lyginant su Lietuva) internetą mokėsite tikrai daug (nuo 35 eurų). Namų interneto planą retai kada įmanoma įsigyti be laidinio telefono paslaugos. Jei jau įsigijote laidinį telefoną, susitaikykite su mintimi, kad pasipils įvairaus plauko įmonių atstovų skambučiai su „fantastiškais“ pasiūlymais. Jei gerai nemokate kalbos, geriausia, ką dėl savo šventos ramybės ir piniginės galite padaryti, – tuoj pat atsisveikinti ir padėti ragelį. Kodėl? Nes Vokietijoje sutartis galima sudaryti ir telefonu. Savo paslaugas parduodančios įmonės telefoninį pokalbį įrašo ir tai tampa sutarties sudarymo įrodymu. Jei nelabai gerai mokate kalbą, galite ir nesuprasti, kad, pasakęs „Ja“, ką tik sudarėte 24 mėn. sutartį, kuriai nutraukti turite tik 14 dienų. Bėda ta, kad dauguma naujai atvykusių imigrantų prastai moka kalbą, todėl net nesuvokia sudarę sutartį ir labai nustemba, kai po mėnesio sulaukia sąskaitos už paslaugas, kurių jiems nereikėjo ir už kurias teks mokėti ateinančius dvejus metus.  

Ne ką geriau ir su išankstinio mokėjimo mobiliuoju ryšiu. Nusipirkę SIM kortelę, jos aktyvuoti akimirksniu, taip, kaip įprasta Lietuvoje, negalėsite. Teks užpildyti anketą ir su galiojančiu asmens dokumentu patvirtinti savo tapatybę. Jūsų duomenys bus patikrinti, o SIM kortelė aktyvuota per 2 darbo dienas, tad jei įsigijote SIM kortelę prieš savaitgalį, teks luktelėti iki kitos savaitės vidurio.  

Dar viena problema yra ta, kad Vokietijoje darbuotojo bandomasis laikotarpis yra ne 3, o 6 mėnesiai. Per tą laikotarpį darbdavys gali jus atleisti be jokio išankstinio įspėjimo ir net nenurodydamas priežasties. Viena iš tokių gali tapti kokia nors sezoninė liga (pvz., gripas) ar trauma. Tik pasiimkite nedarbingumo pažymą, pateikite darbdaviui ir jūs jau „laisvas“ – darbdaviams nereikia sergančių darbuotojų, nors jie, žinoma, tiesiai šviesiai to nepasakys. Nedarbo draudimo išmoką (ALG I) arba bedarbio pašalpą (taip vadinamą ALG II, kitaip – Hartz IV) galite gauti tik atidirbęs vienerius metus. Beje, Vokietijoje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, klesti personalo nuomos firmos. Jos lengvai nusigriebia „grietinėlę“ už jūsų sunkų darbą, dažniausiai darbuotojams moka minimalią algą, už viršvalandžius ir darbą savaitgaliais ar švenčių dienomis nemoka, o neva kaupia tas valandas kaip jūsų darbo užmokestį už tas dienas, kai negali jums pasiūlyti jokio darbo. Atleidžia taip pat greitai, kaip ir priima. Personalo nuomos įmonės tarsi vėžys apraizgiusios visą Vokietijos darbo rinką. Labai dažnai tokios firmelės darbuotojų netgi neaprūpina darbui būtina apranga (kombinezonas, apsauginiai darbo batai), tad ją tenka įsigyti už savas lėšas.

Jei mokate vokiečių kalbą, Lietuvoje esate įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir turite jį patvirtinančius dokumentus, tai dar negarantuoja, kad jūsų siunčiamus, ypač elektroniniu paštu, gyvenimo aprašymus kas nors skaitys. Visų pirma, Vokietijoje įprasta motyvacinį laišką, gyvenimo aprašymą bei išsilavinimą patvirtinančių dokumentų kopijas siųsti paštu, prieš tai juos sudėjus į specialiai tam skirtą segtuvą, kurio kaina prasideda nuo 1,50 euro. Taigi, jei sugalvosite pretenduoti bent į 10 skirtingų vietų, tai jums kainuos ne mažiau kaip 15 eurų. O kur dar siuntimo išlaidos? Segtuvas ir dokumentai tikrai svers daugiau kaip 20 g, tad už kiekvieną pašto ženklą, neskaičiuojant voko kainos, jums dar teks pakloti po 1,45 euro. Darbo paieška Vokietijoje – brangus „malonumas“. Kita bėda – pretenduojant į kvalifikuotą darbą dažnas darbdavys paprašys jūsų diplomo pripažinimą patvirtinančio dokumento. Pripažinimo procesas kartais užtrunka ne vieną mėnesį, tad jūsų noras kuo greičiau rasti jūsų kvalifikaciją bei gebėjimus atitinkantį darbą gali virsti tik svajone.

Jei turite vaikų, be jokios abejonės, jums rūpi jų išsilavinimas ir ateitis. Vokietijoje kultūros, švietimo ir mokslo sritys priklauso žemių kompetencijai. Todėl atitinkamai skiriasi ir Vokietijos švietimas atskiruose regionuose, federalinėse žemėse. O tai reiškia, kad net ir puikiais įvertinimais vienos federacinės žemės gimnaziją baigęs abiturientas ne visuomet galės įstoti į kitos federacinės žemės prestižinį universitetą. 

Jei manote, kad didžiulės eilės pas gydytojus specialistus yra tik Lietuvoje, pagyvenę Vokietijoje taip nemanysite. Mano pažįstamas vokietis, turintis rimtų bėdų su širdele, pas kardiologą pateko tik po trijų mėnesių. Vokietijoje nėra tokių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų kaip mūsų poliklinikos. Daugiausia – privati praktika, tad norėdami atlikti išsamius tyrimus, turėsite užsukti pas savo šeimos gydytoją, gauti siuntimus, o paskui lakstyti po įvairias specializuotas medicinos įstaigas. Na, nebent būtų taip prastai, kad tektų atsigulti į ligoninę. Ir tai šaliai trūksta medikų bei slaugytojų. Jų visuomenė, kaip ir mūsų, sensta.

Kaip žinia, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet nemažai imigrantų prisidaro aibę problemų, nes nesidomi kasdienį gyvenimą reglamentuojančiais įstatymais, taisyklėmis ir papročiais. Daug imigrantų susilaukia nemalonumų, nes nerūšiuoja šiukšlių (galite susilaukti baudos), raštiškai neperspėja kaimynų apie jų namuose vyksiantį triukšmingą vakarėlį (kaimynai jums iškvies policiją), žiemos metu nenukasa sniego ir nepabarsto smėlio aplink savo daugiabutį, nors tai numatyta nuomos sutarty (praeiviui paslydus ir patyrus sumušimą ar rimtesnę traumą, jums teks apmokėti jo gydymo išlaidas bei taip vadinamus „skausmo pinigus“), nesudaro teisinės apsaugos (iškilus bet kokiam teisiniam ginčui visuomet pravartu turėti savo advokatą, ypač kai iš nesąžiningo darbdavio reikia išsireikalauti savo uždirbtos algos) ir civilinės atsakomybės draudimo (padarius kad ir menkiausią žalą, pvz., svečiuojantis pas vokiečius ir netyčia sudaužius vazą, greičiausiai bus pareikalauta kompensuoti nuostolius), nustatytu laiku neapmoka savo sąskaitų (už kiekvieną pavėluotai apmokėtą sąskaitą jums teks mokėti ne tik delspinigius, bet ir maždaug 5 eurus siekiančią baudą, be to, nuolat vėluojantys mokėjimai gali tapti būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindu arba skolos išieškojimu per skolų išieškojimo kompaniją, kuri tą skolą dar labiau išpūs). Galite nukentėti ir tada, kai Wi-Fi prisijungimo kodą suteikiate savo svečiui. Jei jis slapčia pasinaudotų failų dalinimosi platforma ir nelegaliai atsisiųstų filmą, dainą ar kokį kitą autorinėmis teisėmis saugomą produktą, sulauktumėte 1000 eurų ar dar didesnės baudos už piratavimą. Vokietijoje už tokius dalykus baudžiama labai griežtai.

Galėčiau pasakoti ir pasakoti įvairias istorijas, neteisybes ir skriaudas, kurias patyrė imigrantai svečiose šalyse. Jie mielai dalinasi savo istorijomis privačiuose pokalbiuose, bet retas kuris išdrįsta viešai prisipažinti – ne viskas rožėmis klota ir TEN. Tuo drąsiu žmogumi pabūsiu aš.

Grįžau į Tėvynę nukritus rožiniams akiniams ir suvokus, kad mano šeimos vieta čia. Tuo metu pradinukas sūnus vokiečių kalbą išmoko labai greitai, susirado draugų, bet vis tiek jautėsi nelaimingas. Vokiškoje mokykloje jam teko išgyventi smurtą, o man – susidurti su mokyklos administracijos abejingumu. Taip, tokie dalykai nutinka ne tik Lietuvoje. Pavargau nuo vokiškos biurokratijos, jų nekompetencijos, siuntinėjimo nuo eimošiaus pas keipošių. Lyginant su vokiečiais, Lietuvos biurokratai tėra nekalti avinėliai. Norinčių išnaudoti ir apgauti darbdavių Vokietijoje ne ką mažiau nei mūsų šalyje. Tik Lietuvoje bent jau žinai, kur kreiptis, jei nori apginti savo teises. Nors Vokietijoje susiradau draugų, užmezgiau naudingų kontaktų, gėrėjausi šios šalies kultūriniu paveldu, džiaugiausi teigiamais šios šalies pasiekimais, vis tiek ilgėjausi namų, juose paliktos senstančios mamos ir Lietuvoje likusio suaugusio sūnaus, draugų, gimtosios kalbos, mūsų kultūros renginių. Grįžau supratusi – gerai gyventi galime ir Lietuvoje, jei tik įdėsime tiek pat pastangų, kiek įdeda žmogus, norėdamas integruotis į svetimą visuomenę. Nėra lengva nė vienoje šalyje. Visur reikia žinių, sumanumo, sunkaus darbo, ryžto keisti tai, kas netenkina, ir šiek tiek optimizmo. Tai kodėl to nepadarius čia – savo protėvių žemėje?