Lektorius, seminarų vedėjas, knygos „Kol aš nesu AŠ“, autorius Dmitrijus Trockis teigia: „Bendraujant su bet kokiu žmogumi tu arba užsikreti negatyviomis mintimis ir būsenomis, arba pasikrauni energija, kuri bus skirta tavo norų išsipildymui. Tai yra tik tavo pasirinkimas.“

D. Trockis prisimena vieną jam nutikusią situaciją, kuri gerai iliustruoja jo mintį. Dvi dienas pajūrio miestelyje jis vedė seminarą. Pirmadienį nutarė pailsėti, paplaukioti jūroje, atgauti jėgas. Staiga prie jo priėjo dvi seminare buvę moterys, viena jų panoro čia pat išsiaiškinti vieną savo gyvenimišką problemą.

Lektorius pasakoja: „Aš galėjau susikoncentruoti į išorę. Pasišypsoti, palinksėti galva, net kokių nors patarimų duoti. Bet viduje aš tiesiog prakeikčiau šią moterį ir mano nuotaika bei savijauta sugestų.“

Vietoje to, jis įsiklausė į savo vidinę būseną: nuovargis, norisi pailsėti, o ne būti lektoriumi. Moterims jis pasakė: „Atleiskite, tačiau aš neatsakinėsiu į jūsų klausimus“ ir nuplaukė. Šios galėjo ant jo supykti, tačiau Dmitrijus liko nuoširdus sau ir savo jausmams ir nesielgė išoriškai mandagiai tam, kad įtiktų kitiems, tačiau tuo pačiu pakenktų sau. Savo paskaitose ir knygoje jis būtent to ir moko: būti sąžiningiems su savimi ir kitais.

D.Trockis aiškina, kaip svarbu nemeluoti sau pačiam. Taip žmogus neperkelia atsakomybės kitiems, o visą ją prisiima pats. Tokiu atveju nelieka energetinių vampyrų - ne kitas žmogus atima mūsų energiją, o mes patys, kai vaidiname mandagius, šypsomės, o viduje verda negatyvūs jausmai. Atsakomybė už blogą savijautą, nemalonius pojūčius tenka ne tam, su kuriuo buvo nemalonu būti, tačiau mums patiems, kurie vaidinome kultūringus, nors viduje tam žmogui jautėme susierzinimą, pyktį, panieką ar panašius nemalonius jausmus.

Mes patys save apvagiame, tačiau kaltę norime suversti niekuo dėtam žmogui. Normalu jausti ne tik gerus, įkvepiančius, šildančius, tačiau taip pat ir negatyvius jausmus. Normalu nenorėti su vienu ar kitu žmogumi bendrauti, susitikinėti, leisti laiką. Tokiu atveju ir nereikia savęs versti. Verčiau nuoširdžiai sau prisipažinti, kad žmogus tam tikru metu nėra tas, su kuriuo norisi būti. Norėdami visiems įtikti ir patikti kenkiame patys sau. Verčiau būti nuoširdiems ir nevaidinti to, ko nėra. Jei kitas žmogus į atsisakymą susitikti, leisti laiką reaguos neigiamai, tai jo teisė. Tuo tarpu jūs savo nuoširdumu išvengsite nemalonių jausmų, kurie kiltų, bandant likti maloniems ir mandagiems.

Analizuodama šiuo aspektu savo santykius prisiminiau kelis atvejus, kai po susitikimų su viena moterimis man pradėdavo skaudėti galvą. Vieną kartą pamaniau, kad tiesiog pavargau. Kitą karta, kai gėrėme arbatą ir bendravome vėl pradėjau blogai jaustis. Gana greitai atsisveikinau ir grįžusi namo pradėjau galvoti, kas nutiko tą kartą, kodėl mano kūnas ir vėl davė signalą. Teko sau prisipažinti, kad su tuo žmogumi bendraudama nebuvau atvira, apsimetinėjau. Stengiausi būti gera, sutikau susitikti, nors pati to visai nenorėjau, mieliau būčiau kitaip leidusi laiką. Šypsojausi bendraudama, o viduje norėjau kuo greičiau baigti pokalbį ir užsiimti savo reikalais. Lengvai galėjau kitą žmogų apkaltinti, pavadindama energetiniu vampyru, nors mano prasta savijauta buvo tik mano veidmainystės rezultatas. Nuo to laiko stengiuosi nemeluoti sau ir kitiems ir mano TAIP dabar yra tikri TAIP, o NE ir yra NE. Beje, žmonės nebūtinai supyksta ar įsižeidžia, kai pasakome NE. Normalu turėti kitų reikalų, veiklų, susitikimų. Daugelis vertina tikrumą daug labiau, nei apsimestines šypsenas ir mandagumą, kuris nėra nuoširdus.

Baigdama vėl pacituosiu Dmitrijų Trockį: „Bet kokioje komunikacijoje visada reikia remtis savo vidine būsena, o ne tuo ką gali pagalvoti arba pajausti jūsų pašnekovas. Tada komunikacija bus su pliuso ženklu.“