– Mokytojau, noriu tapti išmintingas. Pasakykite, nuo ko pradėti.

Senasis sufijus pripildė dubenį vandens ir padavė jį mokiniui.
– Apeik su juo visą sodą. Tik žiūrėk, kad neišlietum nė lašo.

Jaunuolis išėjo. Jis ėjo labai lėtai, įsmeigęs akis į dubenį. Po valandos sugrįžo. Vandens buvo beveik iki pat indo kraštų.
– Gerai, – tarė Mokytojas. – O dabar papasakok, ar matei sode žydinčias rožes?
– Ne.
– Ar girdėjai fontano čiurlenimą?
– Ne.
– Ar pastebėjai paukščius medžiuose?
– Ne.
– Kodėl?
– Bijojau išlieti vandenį.

Mokytojas dar kartą pripildė dubenį ir padavė jį mokiniui.
– Dabar apeik sodą dar kartą. Saugok vandenį, bet kartu stebėk visa, kas tave supa.

Po kurio laiko jaunuolis sugrįžo.
– Šį kartą mačiau rožes, girdėjau fontaną, stebėjau paukščius, užuodžiau jazminų kvapą ir net pajutau, kaip vėjas judina medžių šakas.

Mokytojas pažvelgė į dubenį.
– O vanduo?

Jaunuolis šyptelėjo.
– Keli lašai išsiliejo. Bet didžioji jo dalis liko.

Mokytojas linktelėjo:
– Štai ir visa gyvenimo paslaptis. Žmogus, kuris žiūri tik į savo naštą, nepastebi gyvenimo grožio. O tas, kuris mato tik grožį, greitai pameta tai, kas jam patikėta. Išmintis nėra pasirinkimas tarp pareigos ir džiaugsmo. Ji ateina tada, kai išmoksti saugoti tai, kas tau patikėta, ir kartu neprarandi gebėjimo matyti pasaulio grožį.

Gyvenime svarbiausia neeiti taip lėtai, kad neišsilietų nė lašas ir nebėgti taip greitai, kad pamestum viską. Svarbiausia – rasti pusiausvyrą tarp atsakomybės ir gebėjimo džiaugtis tuo, ką tau dovanoja kiekviena diena.

Gražaus visiems vasariško savaitgalio!