Viename Japonijos kalnų miestelyje gyveno senas valtininkas. Kas rytą jis atsinešdavo prie upės du puodelius ir į abu įpildavo arbatos. Vieną išgerdavo pats, o antrasis stovėdavo ant suolo, kol atšaldavo.
Kartą pro šalį ėjęs jaunuolis paklausė, kam tas antras puodelis.
– Broliui, – atsakė valtininkas.
– O kada jis ateis?
– Nežinau. Jau keletą metų mes nesikalbam.
Jaunuolis atsisėdo ant suolo.
– Tai gal nueik pas jį?
– Jis pirmas pasakė, kad daugiau čia kojos nekels.
– O tu ką pasakei?
Valtininkas pažiūrėjo į upę.
– Kad ir nereikia.
Kitą rytą jaunuolis vėl atėjo prie upės. Ant suolo šį kartą stovėjo vienas puodelis.
– Pagaliau nustojai jo laukti? – paklausė.
– Ne. Kitą puodelį nunešiau jam.
– Ir ką jis pasakė?
– Kad arbata per silpna.
– O tu?
– Paklausiau, kiek dėti rytoj.
Kartais susitaikymas prasideda nuo visai mažo dalyko. Nuo to, kad pirmą kartą per daug metų paklausi žmogaus, kokią arbatą jis mėgsta.
Gero visiems lapkričio savaitgalio!
















Skaityti komentarus