Mano rašiniai jus pasiekia penktadienio ryte jau trečius metus. Ar pastebėjote – penktadieniais žmonės kažkodėl tampa geresni, lengviau atleidžia kolegai, kuris visą savaitę erzino, mažiau pyksta stovėdami kamštyje ir net parduotuvės eilėje stovi ramiau, nei kitomis savaitės dienomis. Juk tuoj prasidės tikrasis gyvenimas: dar pora valandų, dar vienas skambutis, dar vienas paskutinis reikalas – ir jau bus galima gyventi. O pirmadienį ši galimybė vėl bus atidedama penkioms dienoms. Taip, gana tvarkingai ir beveik nepastebimai, galima praleisti kelis dešimtmečius.

Mes apskritai puikiai mokame ko nors laukti: savaitgalio, Kalėdų, vasaros, atostogų, geresnio atlyginimo, kol užaugs vaikai, kol baigsime remontą. Paskui laukiame, kol vaikai įsitvirtins, kol išmokėsime paskolą, kol sulauksime pensijos. Atrodo, kad gyvenimas yra kažkur visai netoli, tik prie jo vis dar neprileidžia keli nebaigti darbai. Užtat kai juos užbaigsime, tai tada jau tikrai. Tada keliausime, skaitysime, susitiksime, pasėdėsime su draugais be skubėjimo. Tik keista: darbų sąrašas trumpam sumažėja, o paskui ir vėl išauga. Jis turi savybę, kurios neturime mes – nuolat atsinaujina.

Neseniai pagalvojau, kiek daug žmogaus gyvenime reiškia žodis „paskui“. Jis patogus, mandagus ir beveik nieko nekainuoja tą akimirką, kai jį ištariame. Paskui paskambinsiu. Paskui nuvažiuosiu. Paskui pasakysiu, kad pasiilgau. Paskui išmesiu senus popierius ir susitvarkysiu stalčių. Į vieną lentyną sudedame ir popierius, ir žmones, nors popieriai savo laiko dažniausiai sulaukia, o žmonės – ne visada. Tuomet kažkurią dieną staiga belieka telefono numeris, kurį dar ilgai sunku ištrinti, ir labai aiškus prisiminimas, kad paskambinti iš tiesų galėjome.

Žinoma, neįmanoma kiekvieną dieną gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Pabandžius rimtai laikytis tokio patarimo, jau po savaitės tikriausiai tektų skolintis pinigų ir aiškintis artimiesiems, kodėl metėme visus įsipareigojimus. Žmogui reikia ir rytojaus, ir planų, ir bent šiokios tokios tvarkos. Tačiau tarp atsakomybės ir nuolatinio savo gyvenimo atidėliojimo yra skirtumas. Jį ypač mes gerai matome kitų gyvenimuose, o patys sau visada turime įtikinamą paaiškinimą, kodėl dabar dar ne laikas.

Štai žmogus daugybę metų taupo gerus daiktus ypatingai progai. Gražūs indai stovi spintoje, patogi striukė kabo uždengta, brangesnis gėrimas laukia svečio, kuris vis neatvažiuoja, nes taip pat neturi laiko. Kasdien geriama iš apdaužyto puodelio, nes šitas dar visai geras. Ir iš tiesų geras – skysčio juk nepraleidžia. Tik kartais norėtųsi paklausti: kuo kasdien prie pusryčių stalo sėdintis žmogus nusipelnė mažiau negu būsimasis svečias? Kodėl svetimam ištraukiame tai, kas geriausia, o sau paliekame tai, ką gaila išmesti? Juk dažnai ir su savo laiku elgiamės panašiai: visiems atiduodame tinkamiausias valandas, o sau pasiliekame tik nuovargį dienos pabaigoje.

Su metais pradedi kitaip vertinti paprastus dalykus. Anksčiau tuščia popietė galėjo atrodyti beveik kaip apsileidimas: nieko nenuveikta, niekur nepabūta, jokių apčiuopamų rezultatų. Dabar kartais supranti, kad rami popietė ir buvo geriausias tos savaitės rezultatas: išgėrei kavos, pasivaikščiojai, perskaitei kelis puslapius naujos knygos. Net katinas atėjo patikrinti, ar tu vis dar sėdi. Už lango kažkas ir vėl skubėjo, stovėjo nesibaigiančiuose kamščiuose, o tau tą kartą nereikėjo niekur skubėti. Vakare net neturi ką įrašyti į savo pasiekimų sąrašą, bet dienos kažkodėl negaila.

Vis dėlto ramybę reikia mokėti atskirti nuo užsidarymo. Labai lengva, kartą nusivylus žmonėmis, paskelbti, kad man vienam geriausia. Vienam iš tiesų gali būti gera: nereikia prie nieko derintis, klausytis tuščių kalbų ar vaidinti susidomėjimo. Tačiau kartais po tuo patogumu slepiasi paprasta baimė dar kartą kažkuo nusivilti. Tuomet žmogus po truputį atsisako visko, kas galėtų jį sujudinti, bet kartu ir sumažina tikimybę patirti ką nors gero. Durys dažnai lieka užrakintos dėl rimtų priežasčių, tik ilgainiui žmogus jau pats nebežino, ar saugo savo namus, ar tiesiog iš jų nebeišeina.

Aš tikrai nesiūlau dabar pat skambinti visiems, su kuriais kažkada išsiskyrė keliai, ar apsimesti, kad senos nuoskaudos nieko nereiškia. Yra santykių, kuriuos ilgą laiką laikė vieno žmogaus pastangos. Yra ir tokių, kuriuose atstumas suteikia daugiau ramybės negu artumas. Tačiau verta retkarčiais sąžiningai savęs paklausti, ar šiandienis sprendimas vis dar atitinka šiandienę situaciją. Gal žmogus jau nebėra toks pats? O gal mes metų metus neatleidžiame jam už sakinį, pasakytą visai kitame gyvenimo etape? Atsakymas gali būti įvairus, bet geriau jį sužinoti dar kartą, negu automatiškai kartoti.

Dar vienas dalykas, kuriam skiriame neįtikėtinai daug laiko, yra noras visada ir visur būti teisiam. Kartais ginčas prasideda dėl menkniekio, o baigiasi tuo, kad du žmonės nebekalba mėnesį. Abu puikiai atsimena faktus, abu turi argumentų bei liudininkų ir abu galėtų parašyti gana įtikinamą kaltinamąjį aktą vienas kitam. Tik nė vienas negali paaiškinti, kodėl tas menkniekis tapo brangesnis ir svarbesnis už jų bendravimą. Teisybė yra svarbi, bet būna akimirkų, kai verta įvertinti ir jos išieškojimo kainą. Ypač jei už ją sumokame savo laiku ir prarastu bendravimu su mums svarbiais žmonėmis.

Panašiai elgiamės su svetima nuomone. Kiekvienas atsitiktinis komentaras socialiniame tinkle ar pokalbyje gali tapti nemokamai į namus priimtu svečiu, kuris sugadina visą vakarą. Kažkas parašė kelis žodžius ir nuėjo vakarieniauti bei gal jau viską pamiršo. O mes tebediskutuojame su juo mintyse, kuriame atsakymą, taisome jį ir įsivaizduojame, kaip jis pagaliau supras. Taip, kartais atsakyti verta. Bet prieš atiduodant dar valandą savo laiko beprasmei diskusijai būtų naudinga prisiminti, kas mūsų laukia kitame kambaryje, kokia knyga guli ant stalo ir ką šiandien įdomaus žadėjome nuveikti. Svetimas grubumas neturėtų taip lengvai nustelbti to, kas mums svarbu.

Ruduo šias mintis primena kasdien. Vieną dieną medis dar beveik žalias, kitą ant šaligatvio jau pilna lapų. Vis ketinai išeiti pasivaikščioti, kol gražu, o dabar reikia ieškoti šiltesnės striukės. Metų laikai neklausia, ar spėjome užbaigti reikalus. Dėl to pasivaikščiojimas spalio popietę gali būti visai rimtas darbas. Ypač žmogui, kuris įprato visus savo norus vertinti pagal tai, ar jie duoda apčiuopiamos naudos. Kartais nauda paaiškėja vakare, kai galva tylesnė ir su namiškiais kalbi maloniau.

Gal todėl šį penktadienį nereikia sau žadėti didelių permainų. Dideli pažadai paprastai reikalauja pirmadienio, naujo mėnesio arba bent jau nupirkto užrašų sąsiuvinio naujiems įsipareigojimams užsirašyti. Užtektų padaryti vieną seniai atidėtą dalyką, kuriam iš tiesų turime ir laiko, ir galimybių: susitikti su žmogumi, su kuriuo gera, važiuoti keliu, kurį mėgsti, pusryčiams išsitraukti gražų puodelį ir pasakyti dėkui be progos. Arba ramiai atsisakyti susitikimo, į kurį eini tik todėl, kad niekada taip ir neišmokai atsisakyti.

Penktadienio vakare reikalų vis tiek liks. Kažkas bus neatsakyta, kažkas nesutvarkyta, o pirmadienis, kaip įprasta, ateis ir be mūsų sutikimo. Tačiau gal tarp visų būtinų darbų jau bus ir vienas dalykas, kurį pasirinkome ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad taip norime. Toks, kurio nereikės teisinti nei nauda, nei pareiga. Ir kai kas nors paklaus, ką veikėme šį penktadienį, galėsime paprastai pasakyti: buvau išvažiavęs, susitikau, pasivaikščiojau ar tiesiog varčiausi lovoje su knyga. Nes seniai to norėjau ir šį kartą neatidėjau.