Nuo pat vaikystės daugelis mūsų buvo mokomi būti „geri“. Gera mergaitė – paklusni, mandagi, nekelianti rūpesčių. Geras berniukas – stiprus, paslaugus, neparodantis silpnumo, darantis tai, ko iš jo tikimasi.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai gražios vertybės. Juk pagarba, atsakomybė ir rūpestis kitais iš tiesų yra svarbūs. Tačiau problema prasideda tuomet, kai žmogus ima gyventi ne pagal savo vidų, o pagal kitų lūkesčius. Kai svarbiausiu gyvenimo tikslu tampa ne būti savimi, o būti patogiam.
Ir būtent tada pamažu prarandame ryšį su savimi.
Kodėl taip sunku pasakyti „ne“?
„Geros mergaitės“ ir „geri berniukai“ dažnai užauga tikėdami, kad jų vertė priklauso nuo to, kiek jie patinka kitiems.
Jie bijo nuvilti, įžeisti ar supykdyti. Todėl sutinka padėti, nors neturi jėgų. Nutyli savo nuomonę, nors viduje viskas protestuoja. Atsiprašo net tada, kai nėra dėl ko atsiprašyti. Prisitaiko, kad tik išsaugotų ramybę.
Iš šalies jie atrodo geri, supratingi ir malonūs. Tačiau viduje dažnai kaupiasi nuovargis, nusivylimas ir tylus pyktis. Nes kiekvienas kartas, kai išduodame save, palieka mažą įtrūkimą mūsų viduje.
Patikti visiems – neįmanoma
Didžiausia iliuzija yra tikėjimas, kad jeigu būsime pakankamai geri, mūsų visi nemėgs, nepaliks ir nekritikuos.
Deja, gyvenimas veikia kitaip. Visada atsiras žmonių, kuriems nepatiks mūsų pasirinkimai. Vieniems būsime per tylūs, kitiems – per drąsūs. Vieniems per jautrūs, kitiems – pernelyg šalti.
Todėl bandymas įtikti visiems tampa nesibaigiančiomis lenktynėmis, kurių finišo nėra. Kuo labiau stengiamės prisitaikyti, tuo labiau tolstame nuo savęs.
Tikrumas nėra egoizmas
Daugelis bijo parodyti savo tikrąjį veidą, nes mano, kad tai reiškia tapti savanaudžiu.
Tačiau būti už save nėra tas pats, kas būti prieš kitą.
Galima pagarbiai pasakyti „ne“.
Galima atsisakyti to, kas žeidžia.
Galima nustatyti ribas nepuolant ir nežeminant kito žmogaus.
Tikrumas nereiškia kovos. Jis reiškia sąžiningumą.
Kai žmogus pradeda gyventi pagal savo vertybes, jis neima iš kitų jų laisvės. Jis tiesiog susigrąžina savąją.
Kiekvienas atsakingas už savo jausmus
Viena sunkiausių pamokų – suprasti, kad mes negalime kontroliuoti kitų reakcijų.
Galime kalbėti pagarbiai.
Galime elgtis sąžiningai.
Galime būti atviri.
Tačiau negalime nuspręsti, kaip kitas žmogus į tai sureaguos.
Jeigu kažkas supyksta dėl jūsų ribų, tai dar nereiškia, kad tos ribos buvo neteisingos.
Jeigu kažkas nusivilia, nes nebegalite visiems įtikti, tai nebūtinai reiškia, kad pasielgėte blogai.
Kiekvienas žmogus atsineša savo patirtis, lūkesčius ir įsitikinimus. Būtent jie ir nulemia jo reakcijas.
Mes atsakome už savo pasirinkimus. Kiti – už savuosius.
Kodėl taip baisu keistis?
Nes keisdamiesi rizikuojame prarasti senąjį pasaulį.
Kai nustojate visiems įtikti, gali pasikeisti santykiai.
Kai pradedate sakyti „ne“, kai kurie žmonės nutolsta.
Kai nustojate gelbėti kitus, kažkas gali apkaltinti jus abejingumu.
Ir tai skauda.
Tačiau dažniausiai pasitraukia ne tie, kurie myli jus iš tikrųjų. Pasitraukia tie, kuriems buvo patogu, kad nuolat aukojotės.
O šalia lieka žmonės, kurie vertina ne jūsų paklusnumą, o jus pačius.
Tikrumas kuria brandžius santykius
Tikruose santykiuose nereikia vaidinti. Nereikia nuolat spėlioti, ko iš tavęs tikisi. Nereikia slėpti savo nuovargio, baimių ar svajonių.
Brandūs žmonės nebijo vienas kitam pasakyti tiesos. Jie supranta, kad nuoširdumas nėra grėsmė santykiams. Priešingai – būtent jis leidžia jiems augti.
Kai abu žmonės gali būti savimi, atsiranda pasitikėjimas. O ten, kur yra pasitikėjimas, nebereikia kaukių.
Drąsa būti savimi
Tapti savimi nereiškia vieną dieną apsiversti aukštyn kojomis.
Tai vyksta po truputį.
Vieną dieną pasakai „ne“, nors anksčiau būtum sutikęs. Kitą dieną išsakysi savo nuomonę. Dar kitą – nustosi teisintis dėl sprendimo, kuris tau atrodo teisingas.
Iš pradžių bus nejauku. Gal net baisu. Tačiau su kiekvienu mažu žingsniu viduje atsiras vis daugiau ramybės. Nes didžiausia laisvė ateina tada, kai nebereikia nuolat vaidinti žmogaus, kuriuo nesi.
Kovos pabaiga
Gyvenimas nėra egzaminas, kuriame reikia gauti „gero žmogaus“ pažymį. Jis kviečia pažinti save, augti, klysti, mokytis ir gyventi pagal tai, kas iš tiesų svarbu.
Todėl verta savęs paklausti ne: „Ar visi manimi patenkinti?“, o „Ar aš šiandien buvau sąžiningas sau?“
Nes kai žmogus išmoksta būti savo pusėje, jam nebereikia kovoti su kitais. Jis supranta paprastą, bet išlaisvinančią tiesą: būti už save nereiškia būti prieš kitą. Tai reiškia gerbti save taip pat, kaip gerbi kitus. Ir būtent nuo šios pagarbos prasideda brandus, laisvas ir autentiškas gyvenimas.
Skaityti komentarus