Kai santykiuose prarandate save

Vienas ryškiausių ženklų, kad šalia – ne jūsų žmogus, yra nuolatinis jausmas, jog negalite būti savimi. Jūs filtruojate žodžius, slopinate emocijas, bijote „ne taip“ sureaguoti, nes nežinote, kokios reakcijos sulauksite. Vietoje natūralumo atsiranda savikontrolė, vietoje artumo – įtampa.

Ilgainiui toks bendravimas sekina. Žmogus tarsi atsiskiria nuo savęs, kad tik išlaikytų ryšį. Tačiau santykiai, kuriuose reikia nuolat save mažinti ar slėpti, nėra saugi erdvė meilei augti.

Kai nėra pasitikėjimo ir atvirumo

Be pasitikėjimo santykiai tampa forma be turinio. Jei negalite būti atviri, dalintis savo jausmais, abejonėmis ar svajonėmis, ryšys lieka paviršutiniškas. Atsiranda emocinė vienatvė net būnant dviese.

Tai dažnai rodo ne tik netinkamą partnerį, bet ir vidinę baimę būti pamatytiems tikrais. Kartais mes patys sau neduodame teisės būti tokiais, kokie esame, todėl renkamės žmones, prie kurių tai „patogu“ slėpti.

Kai nesutampa pasauliai

Bendrų temų, interesų ar ateities vizijos nebuvimas ilgainiui sukuria atstumą. Iš pradžių gali traukti chemija, emocija ar aistra, bet jei gyvenimo kryptys iš esmės skiriasi, ryšys pradeda byrėti.

Dar skaudžiau, kai santykiuose nuolat jaučiatės vieniši. Tai paradoksalus jausmas: žmogus šalia, bet artumo nėra. Tokia vienatvė dažnai kalba apie tai, kad jūs patys dar nesate iki galo atradę ryšio su savimi.

Santykiai kaip veidrodis: nuo nelabai sau iki meilės sau

Labai dažnai partneris atspindi mūsų santykį su savimi. Jei giliai viduje jaučiamės neverti, bijome būti per drąsūs, per ryškūs, per jautrūs – šalia atsiras žmogus, kuris tai patvirtins: kritikuos, nuvertins, bus emociškai neprieinamas.

Tačiau kai žmogus pradeda pažinti save, girdėti savo poreikius, gerbti savo ribas, keičiasi ir tai, ką jis įsileidžia į savo gyvenimą.

Kaip atrodo ryšys su „savo žmogumi“?

Kai sutinkate žmogų, su kuriuo dera jūsų vidinė būsena, santykiai įgauna kitą kokybę.

Jums nekyla poreikis jo keisti, nes priėmėte save – todėl lengviau priimti ir kitą. Kartu gera, bet gera ir atskirai, nes vienatvė nebėra tuštuma, o laikas su savimi.

Su tokiu žmogumi natūraliai norisi dalintis džiaugsmu. Ne iš pareigos, o iš pertekliaus. Ryšys tampa erdve, kurioje galite būti savimi – su savo šviesa, silpnumu, jautrumu, stiprybe.

Pokalbiai teka laisvai, humoras sutampa, o ateitis nebėra miglota – ji turi bendrą kryptį. Čia nėra nuolatinės kovos dėl vietos, dėmesio ar vertės. Yra pagarba, lengvumas ir gyvas ryšys. Tai ir yra meilė – ne drama, o buvimas.

Viskas prasideda nuo santykio su savimi

Svarbiausias lūžis įvyksta ne tada, kai sutinkate „tą vienintelį“, o tada, kai pradedate rinktis save. Kai mokotės atpažinti savo poreikius, nustatyti ribas, nebetylėti ten, kur skauda.

Tada santykiai nustoja būti kova dėl meilės ir tampa natūraliu dviejų pilnų žmonių susitikimu. Ir tuomet šalia atsiranda ne tas, kuris atspindi jūsų žaizdas, o tas, kuris atspindi jūsų brandą.

O tai jau visai kita istorija.