Mūsų kultūroje vis dar gajus įsitikinimas, kad kančia esą „grūdina sielą“, daro žmogų dorovingesnį, geresnį, dvasingesnį. Ši idėja įsišaknijusi religijoje, literatūroje, tautosakoje – tarsi tik per skausmą galime tapti tikresni, švaresni, vertesni. Daugelis žmonių nuoširdžiai tiki, kad kuo daugiau iškęs, kuo labiau pasiaukos, kuo stipriau save išduos dėl kitų, tuo bus geresni. Tačiau tai – klaidinanti iliuzija.
Skausmas pats savaime nieko nedaro dvasingesniu. Jis mūsų nevalo, nepažadina ir nepakelia. Skausmas nėra mokytojas, o tik signalas – paprasta biologinė ir energetinė sistema, sakanti: „Kažkas ne taip. Tu eini ne ta kryptimi. Kažką keisk.“
Kančia nėra dvasinis kelias – tai sustojimo ženklas
Žmogus gali kentėti metus, dešimtmečius ar net visą gyvenimą – bet pats kentėjimo faktas nieko nekeičia. Kančia nieko neišmoko, jei ji neperauginama į sąmoningumą.
Dvasinis augimas prasideda ne nuo skausmo, o nuo klausimo: „Ką aš galiu padaryti, kad tai pasikeistų?“
Kol žmogus nesiryžta keisti situacijos, skausmas tampa ne pamoka, o inercija. Tarsi pelkė, kuri pamažu traukia į save. Ir vietoj to, kad klaustų, ką galima pakeisti, žmogus įpranta kentėti – nes taip išmokė kultūra, šeima, tradicijos.
Skausmo sudvasinimas iš tikrųjų dažniausiai slepia vieną dalyką: nežinojimą, kaip kitaip gyventi.
Kodėl kartais kenčiame dešimtmečius?
Jeigu žmogus kenčia 20 metų, tai nereiškia, kad jis kilnus ar pasiaukojantis. Tai reiškia, kad signalas buvo siunčiamas labai ilgai, bet jis nebuvo išgirstas.
Ilgalaikė kančia – ne heroiškumas, o tiesiog užstrigusi reakcija.
Tarsi pelė, kuri ir toliau ėda kaktusą ir verkia, bet valgo – nes taip įpratusi.
Dvasinis augimas prasideda nuo vieno momento
Ne nuo metų skausmo, ne nuo gyvenimo krizių ir ne nuo trečio iš eilės prarasto ryšio.
Jis prasideda nuo vieno vidinio apsisprendimo: „Aš nebenoriu taip gyventi. Aš renkuosi pokytį.“
Ir nuo pirmo mažo žingsnio ta kryptimi.
Kodėl mūsų kultūra romantizuoja kančią?
Todėl, kad kančią lengva paaiškinti ir pateisinti.
Ji sukuria iliuziją, kad stiprus tas, kuris kenčia, o ne tas, kuris keičia tai, kas kelia kančią.
Ji įtvirtina kaltės jausmą: jei tau blogai, vadinasi, esi blogas, nepakankamas, nusidėjęs.
Tačiau tikrąją dvasinę brandą skatina ne kaltė, ne saviplaka ir ne kankinimasis. Ją skatina sąmoningumą, atsakomybę ir drąsą keisti kryptį.
Kančia nėra bilietas į šviesesnį gyvenimą
Jokios prasmės nėra kankintis „dėl karmos“, „dėl šeimos“, „dėl vaikų“, „dėl santykių“, „dėl pareigos“. Tai tik saviapgaulė, kuri leidžia atidėti pokytį.
Tiesa tokia: mes netampame geresni nuo to, kad skauda. Mes tampame geresni nuo to, kad atsimerkiame ir pradedame veikti.
Kaip iš tikrųjų prasideda dvasinis kelias?
Nuo vidinės drąsos pasakyti sau tiesą.
Nuo supratimo, kad kančia nėra likimas.
Nuo sprendimo, kad gyvenimas gali būti lengvesnis.
Nuo veiksmo – net mažo.
Dvasinė branda nėra gebėjimas kentėti.
Tai gebėjimas nebeleisti sau kentėti, kada yra galimybė gyventi kitaip.
Kančia nėra dvasinė valiuta. Ji neperka laimės, nepelno pagarbos ir neatveria aukštesnių erdvių. Ji tik primena apie būtinybę sustoti ir pasirinkti kitą kelią.
Tikras augimas prasideda ne nuo skausmo, o nuo sąmoningumo: „Aš renkuosi gyvenimą, o ne kančią.“
Ir kiekvienas, kuris ryžtasi šitam žingsniui, jau pradėjo savo tikrąjį dvasinį kelią.
Skaityti komentarus