Bet, žmogus turi atsimerkti ir išvysti tai, ko neturi kiti. Tu gi turi save! Geriausią savo draugą, geriausią savo paties versiją, kokia tik begali būti. Gal tu puikiai skambini pianinu, o gal nubėgi dideles distancijas per trumpą laiką? 

Kitas gražiai tapo ir jo paveiksluose jaučiama ta gaivališka jėga, kuri ramina, arba kaip tik – nuteikia neįtikėtinai pakiliai?.. Kitas – puikus oratorius, o štai ji – šauni kirpėja, savoje stichijoje jaučiasi ir žinomas dainininkas. 

Kiek mūsų daug! Ir mes visi savaip puikūs, savaip unikalūs ir nepakartojami. Tad ginkim nuo savęs tolyn tuos vidinius, kartais tik įsivaizduojamus, kompleksus, ir puoselėkim tai, ką turime geriausia. O turim tikrai daug.

 Vienas pažįstamas - puikus fotomenininkas, buvusi klasiokė – garsi smuikininkė, o kiek dar neatrastų talentų... Ir nesvarbu, ar lankei Meno ar Sporto Mokyklą, dailės ar stalo teniso būrelį; svarbu, koks esi viduje, sieloje. Jei turi ekspresijos, tai šaunu, bet ir intravertai nenusileidžia savo pamąstymais, vertais knygų puslapių. 

Štai, tarkime, pasirodo konkursas knygos rašymui, tiesiog puikus, idealus šansas sužibėti. Na, ir kas, kad dalyvauja ir tikrai pripažinti, jau garsūs rašytojai? Ko gi tau pačiam neišbandžius jėgų šiame konkurse? Kad ir nedaug skaitytojų, bet kiekvienas toks bus be galo brangus. Ir nesvarbu, ar kritikos daug ar mažai, su ja, ar be jos – yra kur tobulėti visada. 

Pabandyk. Nedvejok. Ir visai ne dėl tos vadinamos garbės, pripažinimo ar prestižo. Tik dėl savęs. Tik sau, ir patiems artimiausiems žmonėms. Dėl to pačios savirealizacijos. Prasmė didi, kai kitam, tavo kūrinys pasirodys turintis netgi gal gydomąjį poveikį. Laiku, vietoj, su mintimi, gilia išmintimi, kuri gelbės gyvenimo kryžkelėse. Ir tai yra nuostabu. Tik turėk noro. Ir laiko. O laikas, kaip žinia, nestovi vietoje. Tad paskubėk. 

Mažiau bijok, mažiau kompleksuok. Rašyk, tikėk, pasitikėk!!!