O laikui, tarsi „įsakome“ bėgti lėčiau... nes, o siaube, taip ir prabėgs visa jaunystė ir gražiausi metai... Bet. Užtenka būti nuoširdžiam, viską stengtis daryti paprastai, natūraliai, iš širdies... tuomet ir tas skubus gyvenimo tempas nebeatrodo toks baisus ar kad būtų neįmanoma prie jo tiesiog imti ir „prisitaikyti“... Kai kas mano, kad tam tikra veikla yra tuštybė ar bereikalingas laiko švaistymas. TAČIAU. Kiekvienas iš mūsų atsirenkam ir pasirenkam tai, kas mums, atrodo, geriausia, priimtiniausia ir optimaliausia...

Dabar laikas keltis, tada praustis, rengtis, valgyti, dirbti, ilsėtis, bendrauti, svajoti ir, žinoma, - mylėti.  Gal ir bus liūdesio, gal bus ir arogancijos, bet žinosim, kas tikra, o kas – suvaidinta, kas laikina ar pernelyg neigiama ir juoda. Reiktų neprisileisti tų juodų minčių artyn, juodas humoras taipogi, sutikim, kartais būna visai ne į temą... o juodus ir piktus kėslus ar užmačias, apeikim ratu... Helen Keler teigė: „Nė vienas pesimistas netyrė žvaigždžių paslapčių, neatrado naujų žemių ir neatskleidė nežinomų žmogaus sielos aukštumuų.“ Taigi, rodos, turim kur patobulėt, kur padirbėt, tiesa?

Visa ką galima pasiekti gerumu. Jau vien sau tuomet būsime pažinūs, teisingi ir sąžiningi. Ir. Ramiai miegosim. O tai, kas pasiekta klasta ir nedorumu ir dar per trumpą laiką... – lai kuo greičiau išblės!!!… Nes tame tikrai nebus nei nuoširdumo, nei simpatijos, nei pozityvumo. Kartais užsidedame kaukę, bet ar ji neatrodys „juokingai“ prieš tuos, kurie mus pažįsta kaip ant delno?.. Susimąstykime. Ir... kaip rašė Robin Sharma, „Sėkmės nereikia siekti – ji ateina savaime, kai stengiamės dėl didingo tikslo“.