Ir žmogus–galimybė ateina. Kadangi Visata neturi kito mechanizmo, išskyrus meilę, tarp žmonių užsimezga ryšys. Ir iš dviejų vienas neišvengiamai bus (o kartais ir ne vienu žingsniu) mažiau pažengęs, o kitas stengsis „traukti“ tą, kurį, kaip jam atrodo, myli.

Žmogus–galimybė supranta kitus dėsnius, jis mato realybę giliau ir subtiliau, jam atsiveria platesnis ir daugiasluoksnis pasaulio vaizdas. Jis žino, kad meilė – tai lygiavertiškumas. Tai vienodas lygis. Visa kita – skausminga ir alinanti. Todėl jis bando „pripiešti“, „pridėti“, „sukurti“ tai, ko kitame žmoguje nėra. Jis nori išvengti disbalanso. Jam labai reikia tokio pat lygio žmogaus, tačiau su tuo, kuris atėjo į jo gyvenimą, harmonija nesusiklosto. „Gimęs ropoti – skraidyti negali.“

Paradoksas tas, kad tas, kuris dvasios lygmeniu kvietė pagalbą, asmenybės lygmeniu to nebeprisimena. Ir tuomet jo ego pradeda kovą. Už savarankiškumą. Už savo lygio vertybes – nes jose patogiau. Už bandymą primesti tas vertybes tam, kuris jas jau peraugo – kad nereikėtų jausti savo nepakankamumo. Buvo galimybė pakilti… Suprasti apie save daugiau… Pasiekti daugiau… Bet seni įpročiai laiko ir neleidžia pakilti.

Jeigu ego taip nesipriešintų ir nekurtų problemų ten, kur jų nėra, kai girdi save, žmogus suprastų: Visata šansus duoda retai. Ateina tas, iš kurio galima mokytis ir eiti paskui jį – švelniai ir su meile. Tačiau taip dažnai nenutinka. Ego šaukia: „Mes patys viską žinome, mums nieko nereikia. O jei ir reikia, tai tik tam, kad papuoštume savo gyvenimą tokiame lygyje, kokiame esame.“ Ir kuo didesnis skirtumas tarp lygių, tuo garsiau jis šaukia.

Padedanti siela ima kentėti. Ją spaudžia, riboja, talpina į rėmus, kuriuose ji negali ne tik būti laiminga – ji ten apskritai negali būti savimi. Tai ne jos lygis ir ne jos aplinka. Kadangi toks žmogus jau geba save girdėti, jame kyla vidinis konfliktas: būti savimi ar išsaugoti santykius.

Išsaugoti santykius reiškia grimzti į gilią emocinę priklausomybę. Vienas žmogus bus nuolat slopinamas, nes daugeliu aspektų pranoksta kitą, ir bus „traukiamas žemyn“. Kitas jaus savo nepilnavertiškumą ir bandys tai kompensuoti. Abu kenčia: vienas – nes yra spaudžiamas, kitas – nes yra verčiamas eiti ten, kur jam nereikia. Tai sunkus, skausmingas kelias, kurio baigtis dažnai matoma jau nuo pradžių.

Čia nėra vieno recepto. Kiekvienas pats dėlioja savo gyvenimo ir dvasinio augimo dėlionę. Tačiau esu tikra: nutolimas nuo savo esmės turi kainą (galima sakyti ir taip). O gyvenimas suvokiant, kas tu esi ir dėl ko esi, – tai kelias į laimę.

Gal ne iš karto…
Reikia tik šiek tiek daugiau kantrybės…
Sielai savo lygio…
Arba sielai–galimybei, jei esi tam pasiruošęs.