°C
      2020 08 14 Penktadienis

      A. Mišeikis, Z. Tamakauskas: Tikime: Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės…

      Nuotrauka: alkas.lt nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2020-07-04 17:00:00

      Istorinėje Lukiškių aikštėje įrengus šimašišką smėlio dėžę su drumzlino vandenio kubilu, vėl atsinaujino jau seniai pradėtos diskusijos dėl šios aikštės paskirties ir dėl joje būsimo mūsų istoriją reprezentuojančio paminklo. Šiuo klausimu dar kartą norime pareikšti ir mūsų – laisvės kovos dalyvių nuomonę.

      Kai kas nori, kad Lietuva ir jos sostinė Vilnius neturėtų lietuviško drabužio, neturėtų lietuviškos tautinės dvasios išraiškos. Vieni čia statė Puškino paminklą Gedimino pilies papėdėje, Jekaterinos antrosios – prie Katedros, kiti Lukiškėse norėjo įtaisyti mūsų sostinės grobiko – Pilsudskio aikštę. Sovietiniai okupantai Vilniuje pridaigino leninų, stalinų , kapsukų, dzeržinskių atvaizdų. Kyla klausimas – kodėl taip ilgai nesugebame ar nenorime priimti tinkamo mūsų tautinę dvasią atitinkančio sprendimo dėl Lukiškių aikštėje reprezentuojančio Lietuvos nueitą kelią į Laisvę paminklo statybos. Gal tai trukdo padaryti iš patamsių kylančios antilietuviškos, mūsų tautinę dvasią neigiančios kosmopolitinės jėgos, kurios net bandė kritikuoti mūsų naujai išrinktą Prezidentą, kam jis inauguracijos metu pagarbiai stabtelėjo prie Aušros Vartų ir prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo.

      „Išrinktųjų“ komisijos narių balsu primestai „Bunkerio kalvelės“ statybai svarų prieštaraujantį žodį tarė buvę Lietuvos partizanai, Laisvės kovų dalyviai, kuriems lyg norima adresuoti šį vadinamą paminklą, neturėsiantį jokios reprezantacinės išraiškos. Už šį projektą nebalsavo ir dauguma piliečių, dalyvavusių pačiame balsavimo procese. „Bunkerio kalvelė“ lyg primintų Antuano de Sent Egziuperi vaikystėje skaitytos knygos „Mažasis princas“ herojaus simbolinį piešinį, panašų į skrybėlę, kuris turėtų lyg atitikti mintį – smauglys, ryjantis dramblį… Tokios „skrybėlės“ mums tikrai nereikia , nereikia jos ir Lietuvos laisvės kovotojams.

      Lietuva prieš karą Kaune pastatė pagal turimus išteklius Laisvės paminklą, pakankamai prasmingą bei didų, simboliškai vaizduojantį Lietuvą – sparnuotą Laisvės angelą, laikantį vienoje rankoje sutraukytas nelaisvės grandines, o kitoje – iškeltą Laisvės vėliavą (skulptorius Juozas Zikaras). Karolio Reisono sukurto pjedestalo šoninėse plokštėse užrašytos vietos, kuriose mūsų karžygiai Nepriklausomybės kovose nugalėjo į mūsų kraštą besiskverbiančias svetimas kariuomenes. Pastatyti tokį paminklą pirmosios Respublikos sąlygomis matyt buvo paprasčiau, suprantamiau ir sėkmingiau.

      Neramiai stebime kai kurių mūsų istorikų, kaip pavyzdžiui, Alvydo Nikžentaičio ir jo pasekėjų skatinančią į nekur nevedančią begalinę diskusiją dėl Lukiškių aikštės paminklo statybos. Viltį teikia neseniai Seimo priimtas Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas.

      Apie „kalvelę“ savo nuomonę jau pasakėme. Realistiška Vyčio skulptūra atrodė priimtina, bet kai ant žemo postamento pasirodė skulptūros maketas plačią erdvę turinčioje aikštėje, kilo mintis, ar tai viskas, ką gali šiandieninė Lietuva. Kai mistinė sudarytos komisijos narių dauguma nubalsavo už „kalvelę“, Kauno valdžia Vyčio statybos idėją tuojau pat nusprendė įgyvendinti Kaune. Per labai trumpą laiką ją realizavo, pavadindama pastatytą skulptūrą „Laisvės kariu“ su Romo Kalantos jaunatvišku veidu (skulptūros autoriaus Arūno Sakalausko teiginys). Vėl kyla klausimas, ar ją dabar reikėtų tiražuoti Vilniuje? Ar tai būtų mūsų pergalės obeliskas? Turbūt ne. Juo labiau netaptų tokiu obelisku ir tas „bunkeris“, vadinamas „kalvele“. Partizaninį karą laimėjo Lietuva, laimėjo Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko- Vanago, monsinjoro Alfonso Svarinsko ir kitų paaukojusių savo gyvenimą Lietuvai idėjos. Laimėjo Vasario 16-osios, Birželo sukilimo, 1949 metais pasirašytos Deklaracijos ir Kovo 11-osios idėjos. Ir sausio 13-oji- mūsų dvasinės pergalės diena. Turime tai išdrįsti aiškiai ir garsiai pasakyti. Vilnius – Lietuvos širdis. Ji turi plakti mūsų pergalės ritmu. Tas turėtų atsispindėti ir Vilniaus centrinės aikštės paminkle.

      Vyčio simbolis, kaip ir mūsų Tikėjimas, visada buvo mūsų pergalės ženklas. Vytis neturėtų stovėti buitiškai ant žemės. Jis turėtų būti ant postamento, kuris papildytų ir paminklo pagrindinę mintį. Toks yra Vytauto Didžiojo paminklas Kaune. Jame pavaizduotos figūros ne Vytautą kelia, bet prieš Vytauto Didžiojo vadovautą Lietuvos galybę lenkiasi. Ir Laisvės paminklo postamente įrašytos kovų vietos papildo, paryškina paties paminklo idėją. Lukiškių aikštėje turėtų švytėti Vytis ant obelisko, paženklinto mūsų pergalės bareljefais ar tekstais.

      Tokį paminklą įsivaizdavo ir Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės žuvusi partizanė poetė Diana Glemžaitė:

      O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką

      Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!

      Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,

      Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

      Skaityti komentarus