°C
      2020 07 09 Ketvirtadienis

      A. Žemietis: Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?

      Nuotrauka: jonavoszinios.lt nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2020-05-30 11:00:00

      Baimė

      Neseniai teko išklausyti radijo pokalbį, skirtą lietuvių kalbos būklei aptarti. Tai atrodė kaip politinio ir kultūrinio išsiblaivinimo pradžia. Iki šiol tos temos buvo paniškai bijoma. Džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie nori ir išdrįsta apie tai viešai kalbėti. Bet vienas dalykas labai glumino: autoritetingi pokalbio dalyviai nenorėjo sutikti, kad jiems rūpi saugoti ir ginti gimtąją kalbą.

      Buvo matyti, kad šio klausimo vis dar tebebijoma, kad jų sąmonę tebekausto keisti draudimai. Ir ne tik. Buvo atkakliai kartojama, kad lietuvių kalba gerai apsaugota, todėl jokie pavojai jai negresią. Ji paskelbta valstybine kalba, sukurtos tą jos padėtį įtvirtinančios įstaigos, be priekaištų atliekančios savo darbą. Dabar ji gyvenanti pačius geriausius laikus savo istorijoje. Šią gerovę, žinoma,

      seniausiai ir labiausiai garsina šių įstaigų vadovai. Negi spjausi į dubenį, iš kurio valgai. Bet kuo pagrįsta tokia nuomonė? Aš girdžiu ir skaitau visai kitaip. Ką apie ją galvoja žmonės? Kur jų apklausos? Ir iš kur tas vengimas nusileisti ant žemės? Kodėl nutylima, apeinama ir dailinama tikrovė. Juk čia mūsų visų bendras reikalas. Nors nusiskundimų, matyt, buvo sulaukta, nes imta įtikinėti, kad nuogąstavimai dėl didžiųjų kalbų įtakos yra niekuo nepagrįsti. Kartu imta girti daugiakalbystę. Bet nė žodžio apie tai, kaip kalbos politikai reaguoja į tą faktą, jog daugelis močiučių jau nesusikalba su savo vaikaičiais.

      Svetimos kalbos

      Niekas šiandien neginčija svetimų kalbų mokymosi svarbos. Beveik visi jų mokosi ir visiems kasdien jų reikia. Bet ir tam reikia pasirengti. Ypač gyvenimui ruošiant savo vaikus. Į atmintį įsirėžė vienos emigrantės mintys, kurias ji atsiuntė iš Londono. Savo šeimoje ji auginanti kelis mažus vaikučius, kurie jau kalbą keliomis kalbomis. Vienas – net penkiomis. Viena kalba –  tarpusavyje, kita – su tėvais, trečia – kieme, ketvirta – mokykloje… Bet nė vienos kalbos gerai nemoką. Beveik visur po kelias dešimtis žodžių. Tokia daugiakalbystė mamai kėlė nerimą. Ar taip neišaugs žmonės, tinkantys tik fiziniam darbui, turistinėms kelionėms ir gal socialiniams tinklams, bet tik ne protinei veiklai? Ir ką reiškia mokėti gimtąją kalbą? Ypač prasmingai atrodo jau subrendusio kalbininko K. Būgos žodžiai: „Kalbos aš nemoku. Man ne gėda tai prisipažinti. Aš jos mokysiuos visą gyvenimą. Gėda būtų jos nesimokyti.“

      O vaikų mokymui reikalinga atitinkama strategija, apie kurią lituanistė prof. V. Zaborskaitė taip rašė: „Tarpukariu Lietuvoje buvo susidariusi nuostata, kad studijas reikia baigti savame krašte, o tik paskui važiuoti pasimokyti į užsienį, nes tik tėvynėje studijuodamas jaunuolis gerai perpras savojo krašto bėdas bei rūpesčius ir užsienyje sąmoningai ruošis tarnauti savajam kraštui. Be to, studijų metais užsimezga ryšiai ir draugystės, kurios nenutrūksta visą gyvenimą<…>“. Kas buvo savaime aišku šioms asmenybėms, matyt, neįkandama kalbos politikams.

      Bendrinė kalba

      Neoliberaliosios politikos lyderis A. Smetona skelbia: „Gero kalbos mokėjimo su patriotizmu sieti nereikia“. Tiesa, kad žmogus gali gerai mokėti kalbą ir dėl daugelio kitų priežasčių: tėvų, mokyklos, paties įdėtų pastangų. O ką daryti tiems, kurie tokių sąlygų neturėjo? Gėda išsilavinusiam žmogui priminti, kad turėtų būti ir pagarba gimtajai kalbai, iš kurios jis yra išaugęs bei atsakomybė už jos deramą vartojimą. Tuo ji mums visiems skiriasi nuo kinų ar suahili kalbų. Šiandien neturime teisės išsisukinėti ir vengti mažiausia 4 tarpusavyje susijusių tautos ir kalbos gynimo principų:

      1) niekas kitas nepasirūpins tautos išlikimu, išskyrus ją pačią;

      2) jos išlikimas neįmanomas be pagrindinių vertybių, palaikančių jos gyvybingumą;

      3) viena iš tokių vertybių yra jos gimtoji kalba;

      4) savo kalbą privalu gerbti, jokia sveiko proto nepraradusi tauta negali neigti, niekinti ir niokoti savo kalbos;

      5) kad visi Lietuvos gyventojai galėtų tarpusavyje laisvai bendrauti, spręsdami bendrus uždavinius ir įgyvendindami savo tikslus, jie privalo saugoti bendrinę lietuvių kalbą ir niekada nepalikti jos likimo valiai.

      Kadangi lietuvių kalba kalbėjo didžioji valstybės gyventojų dalis, atkūrus valstybę, ji buvo paskelbta valstybine. Suprantama, iš visų tos kalbos formų (dialektų, šnektų, žargonų ir kitokių jos variantų) valstybės gyventojų bendravimui galėjo tikti tik bendrinė (literatūrinė) kalba. Tik ji galėjo užtikrinti teisiškai vienodas visos valstybės gyventojų bendravimo sąlygas. Formuoti ji pradėta jau nuo XVI a. pirmosios pusės. Beveik 500 metų ją normino ir kūrė įvairiausi mūsų kalbos puoselėtojai: dvasininkai, rašytojai, kalbininkai, mokytojai, tyrinėtojai, visi mylėtojai ir gynėjai. Ji buvo kuriama parenkant ne tik labiausiai tai kalbai tinkamą tarmę, bet ir kartu pritaikant jos garsinei sandarai labiausiai derančią rašybą. Reikėjo ilgo ir kruopštaus darbo, parenkant lietuviškiems garsams derančius lotyniškus ir kitų kalbų rašmenis, papildant juos savais ženklais, be jokio žodyno išverčiant pirmuosius svetimų kalbų žodžius bei tekstus į lietuvių kalbą, parašant pirmuosius tos kalbos žodynus bei gramatikas.

      Kalbos galia

      Ir tai buvo daroma ne tam, kad vieną gražią dieną ji būtų atiduota likimo valiai, pavadintai savaimine raida, bet kad ji padėtų augti ir bręsti išsilavinusiai tautai bei jos savarankiškai valstybei. Tik ji galėjo užtikrinti jų bendram gyvenimui būtinų kultūrinių ryšių palaikymą, nepaliaujamą bendrų rūpesčių apmąstymą, išsaugoti bendrą istorinę atmintį ir projektuoti bendrą ateitį. Šią paskirtį prieš 500 metų jau puikiai suprato M. Daukša. Iki šiol kas tik netingi cituoja neabejotinai įspūdingą jo „patriotinio manifesto“ vietą, deklaruojančią gimtosios kalbos vartojimą, kuris „kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas.“ Bet gana dažnai praeinama pro tas vietas, kurios primena, jog gimtąja kalba yra „rašomi įstatymai, rašoma savo ir kitų šalių istorija, svarstomi visi krašto reikalai, gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioje, susirinkimuose ir namie“.

      Nė vienas žodis čia nėra pasenęs. O šiandien mums skaudžiausiai yra svarbus pastebėjimas, kad jis nenorįs kritikuoti svetimų kalbų mokėjimo, tačiau peikiąs „savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą“. Taip, tai mums, Daukšos palikuonims, čia tiesiai pasakyta ir šiandien išsaugota bendrinės kalbos pagalba. Bet ar užtenka ausų, kurios tą perspėjimą išgirstų?

      Laisvė be atsakomybės

      Mes visi norime laisvės. Bet jau atsibodo kartoti, kad atsakinga laisvė skiriasi nuo neribojamos savivalės, kurią yra įdiegęs naujasis liberalizmas, verčiantis bėgti nuo jos ne tik politikus, bet ir kai kuriuos lingvistus. Tokios lingvistikos platintojai mėgina įtikinti visuomenę, kad reikia išlaisvinti lietuvių kalbą nuo profesionalios bendrinės kalbos priežiūros, kurios pastangomis ji buvo sukurta, ir palikti ją savaimei raidai. Tarytum bendrinė lietuvių kalba galėtų išlikti visai taip pat, kaip kadaise laikėsi tarmės ir patarmės žemdirbių bendruomenėje. Bet tai nesąmonė. Ten, kur buvo laisva kalbos raida, radosi tik vietiniams reikalams prisitaikiusios tarmės ir patarmės. Kiekvieno regiono žmonės savo namuose mokėsi savo tėvųkalbos, ja bendravo su savo kaimynais, giminėmis, bičiuliais, pažįstamais ir parapijiečiais. Jie patys čia ją reguliavo ir prižiūrėjo, kaip laikomasi jos normų. Bendraudami ją saugojo, o saugodami ją keitė ir įtvirtino gaivališkai atsirandančias naujoves.

      Visai kas kita bendrinė lietuvių kalba. Ji – rašto žmonių tvarinys. Pati savaime ji neatsirado ir negali pati savaime keistis. Palikta likimo valiai ji gali tik irti, nykti visai taip pat, kaip sudūlėja ir visi kiti atsitiktinių aplinkos (gamtos) sąlygų veikiami žmogaus dirbiniai. Tokių ardančių veiksnių, kliūčių ir trikdžių dabartinės bendrinės lietuvių kalbos aplinkoje šiandien yra neišskaičiuojama daugybė.

      Pakeltų girnų mentalitetas

      Kalbą veikia visi savarankiški kultūrinio bei socialinio gyvenimo procesai: techninės komunikacijos priemonės, žiniasklaida, socialiniai tinklai, įpročiai, mados, verslas, reklama, politika, mokslai, mokykla, didžiųjų kalbų invazija, gyventojų migracija ir t.t. Kuo daugiau visuomenėje yra tokių veiklos sričių, tuo daugiau galimybių pažeidinėti bendrinės kalbos normas. Čia nėra vietos jų aptarinėti. Tam būtų reikalinga ištisa studija. Pakaks atkreipti dėmesį bent į skaitmeninių technologijų poveikį. Jau pačiu savo atsiradimu kompiuteris atitraukė didelę dalį visuomenės nuo lietuvių kalbos vartojimo. Net įvedus lietuviškus rašmenis, didžiųjų kalbų dominavimas neišnyko. Jomis perduodami didžiausi informacijos kiekiai, profesionaliausiai parengtos žinios, pagrindiniai pranešimai, būtini ne tik kompiuterių apsaugai bei jų darbo kokybės gerinimui, bet ir tarptautiniams ryšiams palaikyti.

      Angliški rašmenys tebetrina lietuvių internetinės rašybos pamatus. Kartu su jais nyksta skyryba, sintaksė, gramatika. O tai įpratina ir daugumą žmonių rašyti bet kaip. Net savo paties pastebėtas klaidas jau mažai kas betaiso. Rašinėjimas prabėgomis, kaip papuola, tekstus daro dažnai išvis nepaskaitomus. Taip rašyti daug ką skatina ir skubėjimas. Nyksta skirtumai tarp raštingo, mažaraščio ir beraščio. Šios permainos susilieja su kontrkultūrinio nihilizmo mada, būdinga ir daugeliui kitų masinės kultūros sričių. Visur ima veikti tas pats „pakeltų girnų“ mentalitetas: tas pats abejingumas ir nerūpestingumas. Nuo rašymo bet kaip darosi neatskiriamas ir galvojimas bet kaip. Racionalius tekstus išstumia jausminės replikos, o visur prasiskverbianti reklama be vargo suardo bet kokią minčių logiką. Šioje erdvėje pagarba gimtosios kalbos normoms išnyksta kartu su pagarba jos adresatams.

      Tuščiakalbystė

      Dar viena pakeltų girnų mentaliteto forma yra visus socialinius sluoksnius apėmusi tuščiakalbystė, anksčiau vadinta tiesiog „plepalais“. Plepama norint užimti laisvą laiką, išvengti nuobodulio. Tai būsena, kai esi drauge su kitu, su kuriuo nėra apie ką kalbėti, bet vis tiek kalbi „apie viską ir nieką“. Tokį bendravimą labiausiai primena dauguma draugų pokalbių, tariamų juokinimų bei „savęs pristatymų“, masiškai transliuojamų visam pasauliui. Dažnai prie jų priartėja ir sertifikuotų ekspertų patarimai. Kai tenka pačias banaliausias ir skurdžiausias mintis dėstyti kaip savo nuomones, tada jos pridengiamos itin madingais arba vienkartinio vartojimo žodžiais, naujadarais, vulgarybėmis, svetimybėmis. Kai pristinga ir tokių žodžių, dažniausiai griebiamasi parazitinių: „ta prasme“, „ar ne“, „supranti“.

      Sumažinus reikalavimus bendrinei kalbai, prasideda jos nykimas. Visų akyse nyksta norminės konstrukcijos (pvz., neiginio kilmininkas, daugiskaitiniai skaitvardžiai), bet ir kalbos galimybes išplečiantys žodžiai. Viešajame kalbėjime vietoj „labai“ jau įsitvirtino „žiauriai“, vietoj „gana“ – „pakankamai“, vietoj „įvyko“ – „atsitiko“, „susidarė“ – „gavosi“, vietoj „puiku“ – „fain“, vietoj „taip“ – „jo“ arba „jes“, vietoj „maždaug“ – „tipo“ ir t.t. Kai sunaikinama senesnė architektūrinė detalė, žmonės ima nerimauti. Bet kai išstumiamas gyvąjį tautos mąstymo paprotį saugantis žodis – laikoma normaliu dalyku… Nemaloniausia, kad su tuo lengvai susitaiko mūsų lingvistai ir pati pilietinė visuomenė. Ir dar šitokia būklė pavadinama geriausiais laikais kalbos istorijoje.

      Krislelis patriotizmo

      Ne visai be reikalo prof. V. Urbutis prieš mirtį parašė studiją apie lietuvių kalbos išdavystę. Mažai kas ją tesuprato. Kiti ją karingai atmetė. A. Smetonos teigimu, kalba yra tik vienas iš daugybės lygiaverčių „verbalinių kodų“. Vadinasi, ją galima laisvai pakeisti bet kokiu kitu kodu. „Niekas negali laisvam žmogui nustatyti, kaip kalbėti.“ Atseit, ne lituanistų reikalas, jei ten, kur išplito „laisvė be atsakomybės“, išnyko visos etiketo (mandagumo, pagarbos) ir padorumo formos bei normos. Ne jų reikalas, kad įsitvirtino patyčios, pateisinančios pačius šiurkščiausius pranašumus. Ne jų reikalas, kad pagal jų išplitimą mokykloje (kaip šiomis dienomis paskelbė Pasaulio sveikatos organizacija) mums priklauso pirmoji vieta tarp 45 Europos ir kai kurių kitų valstybių.

      Bet ar tai ne atsiribojimas, atsimetimas nuo savo kalbos? Siauraprotystę prikišti nedrįsčiau. Patyčios – ne virusinis antkrytis. Pagal šį principą jau daug metų valdžia priima sprendimus ir bendrauja su visuomene, o tarpusavyje – didelė Seimo narių dalis. O iš ten jos liejasi į žiniasklaidą, mokyklą, užvaldo žymią dalį viešosios „kritikos“. Patyčias ypač pamėgo agresyvūs publicistai, mažai kūrybiški „juokdariai“. Ilgiems laikams jos įsitvirtino ir internete po anoniminių autorių priedanga. Su jomis susitaikė ir didžioji visuomenės dalis. Jau vien iš to, kaip ji reaguoja į patyčias, galima spręsti, kokį reikšmingumą ji priskiria padorumui ir savo gimtajai kalbai. Rodos, turėtų būti aišku nuo ko pirmiausia reikėtų ginti gimtąją kalbą. Ar ne nuo tų, kurie įteisino savivalę ir kurie ja nesivaržydami naudojasi? Juk jie dirba visur ir visur kelia grėsmę. Todėl visur stinga rūpesčio bei atsakomybės. Ir kuo didesnė dirbančiojo galia bei įtaka, tuo didesnė atsakomybė. O jos visada stigs ten, kur teks su žibintu ieškoti bent krislelio patriotizmo.

      Patvarumo vertė

      Savaiminės kalbos raidos doktrina yra susijusi su naiviu XIX a. evoliucijos teorijos aiškinimu, kuriam viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera. Bet tai netiesa. Kitimas nėra besąlygiškas gėris. Permainos būna ne tik teigiamos, bet ir neigiamos. Viskas priklauso nuo to, kam jos tarnauja. Net pačioje kalboje yra patvarioji ir kintamoji dalis. Pirmajai priklauso gramatinė sistema, antrajai – žodynas. Žodyne – vėl dvi dalys. Ir abi jos būtinos. Kadangi tauta bei valstybė turi istorinį ir geografinį matmenį, joms būtinas ir didžiausias kalbos tęstinumas, kurio neįmanoma užtikrinti be kalbos sistemos patvarumo. Šiuo atžvilgiu sistemos atsparumas kitimams ir permainoms yra kalbos pranašumas, o ne trūkumas. Kita vertus, jos kintamumas nėra toks, kokio reikia mokslo, technikos ir gamybos pažangai. Šiose srityse naujovės išsyk atsuka nugarą vakarykštei dienai. To nėra kalboje. Valstybinės kalbos priešinimasis kitimams sudaro galimybę peržengti ne tik atskirų žmonių bei jų grupių amžių, bet ir ištisų kartų bei istorinių epochų ribas. Tik jos dėka išsaugoma prasmė rašyti valstybės istoriją. Be to, Ilgalaikis patvarumas, padeda giliau suprasti naujoves, išplatinti jas visoje visuomenėje bei įvairiose jos gyvenimo srityse, užtikrinti jų prieinamumą naujoms kartoms bei naujiems amžiams.

      Minėtoje diskusijoje gimtoji kalba buvo pavadinta viena iš svarbiausių tautos vertybių. Bet jeigu iš tikrųjų tikima tuo, ką sakoma, reikėtų galvoti ne apie savireklamą, o rūpintis jos būkle, kitaip sakant, jos saugumu. Sakyti, kad niekas jai negresia tokiais nestabiliais ir visiškai neprognozuojamais permainų laikais, yra per daug neatsakinga ir nesąžininga.

      Skaityti komentarus