°C
      2022 10 07 Penktadienis

      Bernardinų bažnyčios palėpėje atidaryta analoginių fotografijų paroda „Rūko alchemija“

      Nuotrauka: V.Usinavičiaus-Augulio nuotr.

      2022-05-24 09:00:00

      Unikalioje Vilniaus erdvėje, Bernardinų bažnyčios palėpėje, atidaryta Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio analoginių fotografijų paroda „Rūko alchemija“. Į atidarymą atvykusius fotografijos mylėtojus ir kolegas fotografus pakerėjo tiek mintyse tirpstantis Virgilijaus rūkų virsmas, tiek pro palėpės langus atsiveriantys netikėti Vilniaus vaizdai. Parodą bus galima lankyti penktadieniais 17 valandą ir rengiamų ekskursijų į palėpę metu. Fotografijų parodą „Rūko alchemija“ Bernardinų bažnyčios palėpėje planuojama eksponuoti iki rugsėjo vidurio.

      Fotografijos kritikas ir teoretikas dr. Tomas Pabedinskas parodos anotacijoje rašo: „Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų serijoje „Rūko alchemija“ tarsi išgryninamos esminės meninės fotografijos savybės, kurios formavosi ir keitėsi nuo pat XIX a. vidurio iki XX a. antrosios pusės. Autorius vadovaujasi tradiciniais fotografijos meninės vertės kriterijais, sujungdamas vaizdingos, tapybiškos, vadinamosios piktorialistinės fotografijos estetiką su modernistiniu kadro „grynumo“ reikalavimu, kuris atmeta bet kokias manipuliacijas pradiniu fotografiniu atvaizdu. Virgilijaus darbai priklauso tam fotografijos meno laukui, kuriame svarbiausias yra pats atvaizdas ir jo unikalumas, kur dar nėra postmodernistinių abejonių kūrinio originalumu ar šiuolaikiniam menui būdingų nuorodų į kontekstus už meno ribų.

      Viena iš meninės fotografijos savybių, išryškėjanti serijoje „Rūko alchemija“, – autoriaus gebėjimas kraštovaizdį, miesto aplinką ir įvairius objektus atitolinti nuo kasdienio jų suvokimo ir parodyti kaip dėmesio vertus, estetinį pasigėrėjimą teikiančius vaizdus. Fotografijose tai, kas atrodo nereikšminga, tampa svarbu, kas apleista ir negražu – fotogeniška, o nepastebimos akimirkos virsta intriguojančiomis pasakojimo užuominomis.
      Kitas ryškus darbų bruožas – meninei fotografijai svarbus individualus, subjektyvus autoriaus matymas. Jis serijoje „Rūko alchemija“ yra intuityvus, neapribotas jokių išankstinių fotografo nuostatų, apibrėžtos tematikos ar sugalvotų koncepcijų. Tačiau tuo pat metu autoriaus žvilgsnis yra ir labai nuoseklus bei atpažįstamas, susiejantis atskirus darbus į vieningą seriją. V. Usinavičius-Augulis renkasi panoraminį formatą ir išnaudoja jo teikiamas galimybes: sukuria fizinės erdvės ir minties lakoniškumo įspūdį, leidžia žiūrovo žvilgsniui laisvai keliauti po atvaizdą, pratęsia kūrinio patyrimą, sukuria lėto atvaizdo suvokimo galimybę. Taip fotografijos tampa tylos ir ramybės šaltiniais, kurie, kaip teigia autorius, yra „tie gamtos ir žmogaus resursai, kurie šiuolaikiniame pasaulyje senka kartu su kitais gyvybiškai svarbiais žemės ištekliais“.

      Parodos autorius kuria alternatyvą šiandieniam vaizdų pertekliui, greitam jų vartojimui ir nepasitikėjimui atvaizdo autentiškumu, kurį lemia skaitmeninės technologijos. Ekspozicijoje rodomi autoriniai, analoginiai fotografijų atspaudai, kurie perteikia vaizdą būtent taip, kaip jį įsivaizduoja autorius ir įkūnija fotografo autorinę viziją. Dabartinio nepaliaujamo vaizdų antplūdžio ir jų nuvertėjimo akivaizdoje toks nuotraukų pateikimas grąžina galimybę fotografiją patirti kaip vienetinį meno kūrinį. Be to, sukurdamas vertingą atvaizdą autorius leidžia tikėtis, kad jis bus išsaugotas ateičiai ir taip fotografiją vėl susieja su atmintimi – asmenine ir kolektyvine, įsisąmoninta ir pasąmonine.


      Tačiau atmintis fotografijose nėra dokumentinė, fotografo darbai ne įamžina ir atvaizduoja įvykius, bet sužadina prisiminimus apie praeitį, kuri gali būti ir tikra, ir įsivaizduojama. Tiksliau, autoriaus darbai primena mitinį laiką, kuris egzistuoja ne gilioje praeityje, bet už ar šalia mums įprastos, linijinės kasdienio laiko tėkmės. Tokį įspūdį kuria ne tik atskiros fotografijos, bet ir pati parodos ekspozicija. Laisvai po ją judėdamas žiūrovas pirmiausia išvys Kernavės atvaizdus, kuriuose nėra šiuolaikinės civilizacijos žymių, o tie žmogaus sukurti objektai, kuriuos užfiksavo fotografo kamera, susiję su senuoju pagonišku tikėjimu. Apgaubta rūko reali vietovė, jos piliakalniai fotografijose atrodo kaip pirmapradė pasaulio sutvėrimo vieta. Toliau eksponuojamos fotografijos tarsi parodo, kaip šis pirmapradis pasaulis buvo apgyvendintas žmogaus, kokius, dabar apleistus ir pamirštus, pėdsakus po savęs jis paliko įvairiais laikotarpiais. Galiausiai, žiūrovas išvysta šiandieninių Lietuvos miestų vaizdus. Tačiau juos dengia ir nuo atpažįstamos dabarties fotografijose atitolina ta pati migla, regis, atkeliavusi iš praeities. Šiame mitiniame pasaulėvaizdyje kūrimo ir nykimo ciklai vis pasikartoja, konkreti nuotraukoje užfiksuota vietovė ir tiksli data tampa nebesvarbios, o amžinos gamtos apsuptyje žmonių figūros, skulptūros, gyvūnai ir pramogų parko karuselės žirgeliai atrodo vienodai tikri ir „gyvi“.

      Tokia yra „Rūko alchemija“ – ji padeda Virgilijui siekti savo kūrybinio tikslo ir kurti fotografiją, kuri, kaip pats autorius sako, „pasakoja, kelia įspūdžius ir prisiminimus“. Be to, tokia kūrybinė alchemija fotografui leidžia vizualizuoti dvasinį pasaulį materialioje regimybėje, susieti mitinį laiką su kasdienybe ir padėti joje įžvelgti prasmingos būties galimybę.“

      Skaityti komentarus