°C
      2021 06 14 Pirmadienis

      E. Račius: Gyventojų surašymas kaip kultūrinės negalios atspindys (I)

      Nuotrauka: alkas.lt nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2021-02-14 11:00:00

      Pasaulyje visuotiniai gyventojų surašymai vienokia ar kitokia forma reguliariai (šiais laikais, kas dešimtmetį) vykdomi jau kelis šimtmečius. Lietuvos gyventojai juose taip pat dalyvauja ne pirmą šimtmetį, o šiųmetinis gyventojų surašymas, tiesa, lyginant su prieš tai buvusiais, gerokai pakitusiais būdais, yra jau trečiasis nuo nepriklausomybės atgavimo.

      Daug kam gali kilti natūralus klausimas – „Kam reikalingi tie visuotiniai gyventojų surašymai?“ Atsakymas gali būti labai įvairus, bet, nesiplėtojant, paprasčiausia būtų atsakyti, kad visuotinio šalies gyventojų surašymo metu surinkti duomenys turėtų pagelbėti valstybei (visų pirma, jos institucijoms ir įstaigoms) geriau rengti šalies vidaus, ypač ekonominį, gyvenimą. Kitaip tariant, pakeičiant liaudies patarlę, „turi žinių, žinai kelią.“ Socialinių mokslų atstovai taip pat mėgsta šiuos surašymus, nes jų duomenys duoda peno apmąstymams ir moksliniams tyrimams.

      Nuo ko priklauso surinktų duomenų patikimumas?

      Kita vertus, nepilni ar iškraipyti surašymo duomenys ne tik kad nepasitarnaus sklandesniam šalies gyvenimo rengimui ir taps menkaverčiai ar net beverčiai, bet dargi gali pakenti. O surašymo duomenų patikimumas tiesiogiai priklauso nuo klausimyne esamų kategorijų (atsakymo pasirinkimų) atitikimo. Jeigu klausimyne neteisingai ar tendencingai sudarytos kategorijos, jomis paremti duomenys niekaip negali atspindėti tikrosios padėties, nes surašymo dalyviai atsidurs padėtyse, kuriose bus priversti pasirinkti atsakymą (iš pasiūlytų kategorijų), kuris ne visai atitiks jų pasirinkimą. Kitaip tariant, bus pasirinktas įsivaizduojamai „antras geriausias variantas“, kuris gali labai iškreipti tikrosios padėties vaizdą.

      Kažkas galėtų įtaigauti, kad, nors tokia teorinė galimybė – panaudoti netinkamas kategorijas – visuomet lieka, atsakingoms institucijoms užsiimant duomenų apie gyventojus rinkimu jau tris dešimtmečius, sunku įsivaizduoti, kad per tiek laiko nebus apsižiūrėta ir klausimynas nebus parengtas taip, kad nebūtų prie ko prisikabinti. Nesiginčysiu dėl kategorijų, naudojamų renkant duomenis apie gyventojų amžių, lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, užimtumą, sveikatos būklę ir pan. Noriu tikėti, kad šiose srityse jokių kabliukų, verčiančių abejoti duomenų patikimumu, nėra.

      Ir vis dėlto, pasirodo, kad bent keliose šiųmetinio surašymo klausimyne (https://surasymas.stat.gov.lt/) esančiose srityse padėtis nėra tokia gera, kokios norėtųsi. Čia turiu galvoje kategorijas, naudojamas renkant duomenis apie gyventojų etninę bei religinę tapatybes ir gimtąją kalbą. Šioje, pirmojoje, savo apžvalgos dalyje, panagrinėsiu, kokia klausimyne pasiūla „tautybės“ kategorijoje, ir kokias problemas tai gali sukelti.

      Suplakta viskas į vieną

      Pirmas dalykas, kuris krenta į akis yra tai, kad klausimyne ignoruojama skirtis tarp etninės tapatybės ir nacionalinės priklausomybės jas tiesiog suplakant į bendrą sąrašą, kuriame galimas tik vienas pasirinkimas. Štai, pavyzdžiui, šalia „arabas“, „beludis“ (greičiausiai galvoje turėta balučių etninė grupė, gyvenanti Afganistano, Pakistano ir Irano pasienio regionuose, bet gal ir ne…), avaras, gagauzas, uiguras, tuvis, prūsas (sic!) ir kt., tame pačiame sąraše pateikiami tokie pasirinkimai kaip „afganas“, „alžyrietis“, „azerbaidžanietis“, „egiptietis“, „irakietis“, „jugoslavas“ (sic!), „libietis“ ir kiti.

      Bet juk, jei etninė tapatybė yra asmeniškas dydis – ją galima pasirinkti ir kaitalioti (vieną kartą prisistatant kurdu, o kitą – turku, o trečią – turint abiejų etninių grupių šaknų), nacionalinė priklausomybė yra tikras dydis – kilmės šalies (Alžyro, Egipto, Nigerijos, Kinijos ir pan.) ne(be)pasirinksi, o pilietybė (net jei turimos kelios) taip pat riboto pasirinkimo – arba turi ją, arba ne. Tačiau bent kiek išprususiam yra akivaizdu, kad jei esi alžyrietis, irakietis ar egiptietis, tai dar nereiškia, kad esi arabas, nes pirmu atveju gali būti Alžyro berberas (deja, klausimynas pasirinkimo „berberas“ nenumato), antru – Irako kurdas, o trečiu – Egipto koptas („kopto“ pasirinkimo sąraše taip pat nėra). Beje, būtų smalsu sužinoti, kodėl, jei jau yra „alžyrietis“, „irakietis“ ir „egiptietis“, klausimyne nėra „tunisiečio“, „marokiečio“, „libaniečio“ ir kitų arabiškų šalių gyventojų pavadinimų. Jei Irako arabas turi net dvi galimybes – pasirinkti iš sąrašo „arabas“ arba „irakietis“, tai tunisietis berberas neturi jokio pasirinkimo.

      Klausimyne numatyta galimybė pasirinkti „jugoslavas“ atrodo netgi komiška, nes vargu bau, ar dar pasaulyje yra žmonių, kurie save tapatintų su kelis dešimtmečius jau neegzistuojančia valstybe, kurios teritorijoje gyveno apie tuzinas didesnių etninių grupių. Viena iš jų – bosniakai. Deja, tokio pasirinkimo sąraše net nėra. Bet yra „bosnis“. Kas nors galėtų pasakyti, kad bosniai – tai viena iš buvusios Jugoslavijos etno-konfesinių grupių, šalia serbų, albanų, slovėnų, kroatų (bet gi sąraše yra ir kroatai, ir „chorvatai“) ir juodkalniečių (šie sąraše, deja, taip pat nenurodyti). Juk Bosnijos musulmonai save jau prieš tris dešimtmečius pervadino į bosniakus, palikdami bosnio kategoriją Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams (piliečiams), neatsižvelgiant į jų ento-konfesinę tapatybę, įvardyti. Kitaip tariant, bosnis yra nacionalinė priklausomybė, ne etninė tapatybė. Tad bosniu gali būti ir etninis serbas, ir etninis kroatas.

      Panaši padėtis ir su kitomis nacionalinėmis priklausomybėmis. Štai, sąraše, be „nigeriečio“, nurodančio nacionalinę priklausomybę, yra kelių didesnių Nigerijos etninių grupių – „joruba“ ir „igbo“ pavadinimai, tačiau didžiausios šalies etninės grupės „hausa“ sąraše nėra. Tad, jei jorubams ir igbams surašymo klausimyno rengėjai suteikė galimybę nurodyti savo etninę tapatybę, vargšams hausams tenka pasitenkinti nacionaline priklausomybe.

      Vienos etinės grupės įtrauktos, kitos, netgi didesnės, – tiesiog pamirštos

      Turbūt niekas neabejoja, kad Kinijoje gyvena kinai. Bet tai nacionalinė priklausomybė, o didžiausia jos, kaip ir viso pasaulio, etninė grupė yra haniai. Deja, bet tokio pasirinkimo klausimyno sąraše nėra. Čia kyla dar ir kita bėda – ar iš Taivanio, kurio daugumą sudaro etniniai haniai, kilęs asmuo turėtų taip pat pasirinkti „kinas“? O ką daryti tibetiečiui, kurio etninė grupė taip pat neįtraukta į sąrašą – taip pat pasirinkti „kinas“? Čia jau turėtų ką pasakyti Lietuvos kovotojai už tibetiečių teisę į suverenią valstybę. Tiesa, viena iš didesniųjų Kinijos etninių grupių – uigurai – įtraukti į sąrašą.

      Klausimyne painiavos gali įnešti ne tik atskiros „kroatų“ ir „chorvatų“ kategorijos bet ir „chazaras“ bei „hazara“. Norėčiau spėti (bet ar pildant visuotinio surašymo klausimyną reikėtų spėlioti?), kad kažkuris iš jų yra Afganistane gyvenančios etno-konfesinės grupės pavadinimas. Asmeniškai, aš juos vadinčiau khazarais (bet tokių sąraše nėra), tad gal čia ir kažkokia kita etninė grupė. Bet, jei, vis dėlto, turima galvoje viena iš Afganistano etninių grupių, ką daryti žmogui, kuris yra etninis khazaras (gerai, tebūnie, hazara/chazaras), bet kartu yra ir afganas nacionalinės priklausomybės prasme?! Turbūt nereikėtų priminti, kad tokios etninės grupės kaip afganai tiesiog nėra, o be didžiųjų Afganistano etninių grupių – puštunų, Afganistano tadžikų ir khazarų jame gyvena uzbekai, turkmėnai, balučiai, aimakai, nūristaniai ir kiti. Paskutiniųjų dviejų grupių sąraše nėra, tad jų atstovai kaip „antrą geriausią variantą“ būtų priversti pasirinkti „afganas“.

      Taip pat keista matyti, kad yra tokia nacionalinės priklausomybės kategorija kaip „kiprietis, bet nėra „Kipro graiko“ ir „Kipro turko“, nors, pvz. „Kanados anglas“ ir „Kanados prancūzas“ atskirti.

      Tačiau bene visų „linksmiausias“ galimas pasirinkimas yra „Indijos ir pakistano“ (čia ne mano neapsižiūrėjimas – klausimyne naudojama būtent mažoji „p“) tautybės“. Žinant, kad Indijos ir Pakistano santykiai yra labai įtempti, toks geopolitinis nejautrumas ir neišprusimas gali sąlygoti klausimyną pildysiančių asmenų, kilusių iš kurios nors iš šių dviejų šalių, pasipiktinimą. Bet svarbiausia, šiose vienose didžiausių pasaulio valstybių gyvena šimtai etninių grupių, kurių kai kurios yra nelyginamai skaitlingesnės nei du trečdaliai klausimyno sąraše pateiktų etninių grupių drauge paėmus, o iš sąrašo galėtų susidaryti įspūdis, kad tai koks nors nedidelis atokus salynas. Beje, nors sąraše esama „pakistaniečio“ kategorijos, nacionalinė priklausomybė „indas“ nenurodyta. O kadangi sąraše yra išvardintos kelios Indostano pusiasalio etninės grupės, klausimas, ką asmeniui kilusiam iš šios pasaulio dalies pasirinkti iš sąrašo, tampa dar sudėtingesnis.

      Kultūrinio išprusimo stoka – akivaizdi

      Šią analizę būtų galima tęsti dar ilgai, bet, tikiu, pateiktų pavyzdžių jau pakanka, kad būtų akivaizdu, kad klausimyne „tautinis“ frontas, greičiausiai, dėl kultūrinio išprusimo stokos (kultūrinės negalios), parengtas aplaidžiai. O tai reiškia, kad čia patikimų duomenų, bent jau dalies gyventojų grupių (ypač neeuropietiškos kilmės) atveju, tikėtis neverta. O jei dar paminėsime tokį „netaktą“ kaip sąraše esančius „čigonus“ (tiesa, Statistikos departamentas, subartas įvairių suinteresuotų pusių, pasitaisė ir pradinį pasirinkimą „čigonas“ pakeitė į „romas (čigonas)“) ir „gruzinus“, ar tai, kad prie „tautinės“ tapatybės priskirti „jazydžiai“ (klausimyne užrašyta „jezidas“) – religinė grupė, kurios nariai dažniausiai yra etniniai kurdai, gyvenantys Irake, tai vaizdelis tampa dar labiau liūdinantis.

      Vardan tiesos, reikėtų pripažinti, kad būsimieji gautieji surašymo duomenys apie Lietuvos gyventojų „tautybę“ gal ir nebus visiškai beverčiai – tikėtina, kad bent jau Europos etninių grupių atstovų skaičius atitiks tikrąją padėtį. Bet labai apmaudu matyti, kaip atsakingų valstybės institucijų (ir jose dirbančių valdininkų) kultūrinė negalia nulemia, kad tiek pastangų ir lėšų kainuojantis projektas kaip visuotinis gyventojų surašymas tampa pajuokos įrankiu.

      Kitose dalyse panagrinėsiu religinės tapatybės ir gimtosios kalbos pasirinkimų galimybes surašymo klausimyne ir su jomis susijusius iššūkius.

      Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Regionistikos katedros profesorius.

      Skaityti komentarus