°C
      2020 04 08 Trečiadienis

      Lietuvių kalba išlaisvina užsieniečius studentus: lietuviškas knygas verčia net Japonijoje

      Nuotrauka: alkas.lt nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2020-01-05 19:00:00

      Trys tūkstančiai studentų iš daugiau nei 30 viso pasaulio šalių – tiek Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros centras jau išugdė lietuvių kalbos mylėtojų. Centro vadovė Vilma Leonavičienė gimtosios kalbos įdomybėmis su kalbos kursų dalyviais dalijasi beveik dvidešimtmetį. Edukologė teigia esanti laiminga, kad jos darbas parodo kitą, dažno lietuvio nepastebimą šalies pusę – traukiančią net iš kitų žemynų atvykstančius entuziastus. Pašnekovė džiaugdamasi pastebi, kad lietuvių kalba užsieniečiams studentams padeda atrasti save – štai viena kursų absolventė savarankiškai Japonijoje įkūrė lietuvių kalbos ir kultūros centrą, o meile lietuvių kalbai užsikrėtęs slovakas dėlioja paskutinius Slovakijos–Lietuvos verslo draugijos įkūrimo žingsnius.

      – Vilma, kadangi turite ilgametę darbo su studentais patirtį, pasidalykite su mūsų skaitytojais savo pastebėjimais, kas yra sudėtingiausia kitataučiams, besimokantiems svetimos kalbos? Kas jiems lietuvių kalboje neįprasta, keista ir sunkiai įsisąmoninama?

      – Sudėtingas klausimas. Kiekvienam – savaip. Atvyksta studentai, neturėdami arba turėdami kalbų mokymosi patirtį, savą tapatybę, kultūrą. Per 18 darbo metų mokant kalbos, išskirčiau tris grupes, tris lietuvių kalbos mokymosi kelius. Pirmasis, lengvasis, – tokiu keliu eina didelę patirtį turintys besimokantieji. Jie aiškiai žino, kodėl nori mokytis lietuvių kalbos. Tai susiję su mokslu, moksliniais tyrimais. Jie arba rašo magistro darbus, arba dirba filologinį darbą, arba yra tiesiog humanitarai, politologai, tarptautinių ryšių studijų specialistai, kuriems reikia lietuvių kalbos. Jie nori mus pažinti iš arčiau, sužinoti, kas yra Lietuva. Taip pat gali būti, kad su Lietuva susijęs jų darbas.

      Antrasis – stiprios motyvacijos vedami. Tai grupė studentų, turinčių arba ieškančių lietuviškų šaknų. Tokių vis daugėja, jie ieško savo tapatybės, o tapatybei trūksta kalbos. Į Lietuvą ieškoti savo šaknų atvažiuoja ir studentai iš Sibiro, kurių seneliai buvo ištremti, taip pat studentai iš Argentinos, Kolumbijos. Įdomios jų istorijos, klausant jų, atsiveria gelmės. Nuo šių žmonių užsikreti pozityvumu. Būna jautru, kai jie čia atranda savo giminaičių, su kuriais negali susikalbėti, nes ką tik atvyko, o giminaičiai kalba tik lietuviškai. Tada mentoriai važiuoja į kaimus, vertėjauja, susipažįsta.

      Tretieji – ieškotojai. Dar viena grupė, kuri yra bene pati įdomiausia – į Lietuvą užklydę žmonės, kurie su mūsų šalimi apskritai neturi nieko bendra. Vieni Lietuvą žemėlapyje pamatė atsitiktinai ir nutarė atvažiuoti. Bene įdomiausia, kad nemažai studentų vėliau „suserga“ Lietuva, į ją sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų šalį, ir jos kalbą. Tai žmonės, ieškantys naujų iššūkių arba susidomėję posovietine šalimi, kurioje skamba viena seniausių iš išlikusių indoeuropiečių kalbų. Šiuos žmones aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą, bet šie užsikrėtėliai yra ypatingi. Kiti net nežino, kodėl atvyko.


      – Ar baigę vieno mėnesio kursą žmonės turi galimybę pratęsti kalbos mokymąsi? Kaip?

      – Baigę vieno mėnesio intensyvius kursus studentai turi galimybę toliau tęsti studijas. Jeigu jie lieka mūsų universitete, gali ir toliau lankyti paskaitas. Jeigu išvyksta iš Lietuvos, gali ieškoti artimiausio Baltistikos centro ir studijas tęsti ten arba grįžti į Lietuvą pagal įvairias programas – dalinių studijų, Baltistikos projekto, įvairių trumpalaikių studijų… Tokių galimybių – labai daug. Ir, iš tikrųjų, grįžta ir tęsia. Netgi turime tokių pavyzdžių, kai labai stipriai lietuvių kalbą pamilę studentai nuo A1 lygio per keletą metų pasiekė B2 ar net C1 lygį!

      – Papasakokite, kuo gyvena Lietuvių kalbos ir kultūros centras?

      – Lietuvių kalbos ir kultūros centre rengiamos veiklos jau nuo 2005 m. Veiklų yra daug. Po universitetų susijungimo Centro veiklos tapo tarptautinių ryšių grupės Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos veiklomis: lietuvių kalbos ir kultūros vasaros bei žiemos intensyvūs kursai, lituanistinės studijos, tarptautinių projektų veiklos, susijusios su Europos ir pasaulio lituanistikos ir Baltistikos centrais, studentų ir dėstytojų mainais, „Erasmus+“ programos veiklos, įvairios socialinės veiklos (Pasaulinė pyragų diena, kas mėnesį rengiami susitikimai su „Taboo“ organizacija, „Jaunimo linija“ ir Švietimo akademijos bendruomene ir kt.). Šiais laikais, kai susiformavusi nuomonė, kad emigracija vyksta tik viena kryptimi – iš Lietuvos, kad tik lietuviai mokosi svetimų kalbų, svetimų papročių svetimose šalyse, galime pasigirti, kad vyksta ir priešingi procesai. Kasmet į universitetą atvyksta būrys studentų iš daugybės šalių. Pas mus mokėsi ir pasiekė įvairius lietuvių kalbos mokėjimo lygius daugiau kaip 3 tūkst. studentų iš per 30 pasaulio šalių. Man pasisekė – esu subūrusi nuostabių dėstytojų, administratorių, mentorių būrį, kuris išties gali didžiuotis darbo rezultatais.

      Labai dažnai studentai grįžta per kursus, aplanko, dalijasi su naujais studentais patirtimi, mentoriauja. Iš tiesų, tai didžiulė ir gyva pulsuojanti bendruomenė.

      – Kokius santykius pavyksta sukurti su studentais? Galbūt palaikote gerus ryšius ne tik mokymosi metu, bet ir tada, kai mokslai jau būna pabaigti?

      – Per tiek metų sukūrėme didžiulę bendruomenę socialiniuose tinkluose, įvairias grupes… Kasmet kas mėnesį (kartais – kas savaitę) kas nors aplanko, kalbina, domisi iš mūsų buvusių studentų. Visi kartą priartėję prie lietuvių kalbos ir kultūros, tampa kažkokiu būdu priklausomi. Kadangi aš tas jungiklis, tai tenka ir bendrauti. Tai lyg toks nematomas nuolatinis bendravimas, tinklas, pasklidęs po visą pasaulį. Labai dažnai studentai grįžta per kursus, aplanko, dalijasi su naujais studentais patirtimi, mentoriauja. Iš tiesų, tai didžiulė ir gyva pulsuojanti bendruomenė.

      Per šiuos metus pastebiu unikalią tendenciją, kurią ketinu tyrinėti, pagrįsti moksliškai: studentus laisvina lietuvių kalba (arba kalbos mokymo(si) procesas). Tai tarsi psichoterapinis, psicholingvistinis kursas, lemiantis asmenybės raidą, pokyčius, atradimus, išsilaisvinimą nuo baimių.

      – Kokie yra studentai, kuriuos mokote? Ar pastebėjote tam tikrų skirtumų tarp lietuvių ir kitataučių studentų?

      – Atvyksta labai įvairūs studentai: nuo 17 iki 79 metų, vyrai, moterys, merginos, vaikinai, skirtingų patirčių, tapatybių. Manau, kad juos visus vienija pažinimo jausmas. Skirtumų yra itin daug, ir tai gerai. Man nuostabiausia, kai kursuose susirenka 80 studentų iš 15–30 šalių. Tada ateina lietuviai mentoriai ir įvyksta kultūrinė puota – dingsta politiniai, rasiniai skirtumai, susiformuoja naujas darinys. Tokia uždara ir kartu atvira grupė, kurianti savitą atmosferą, kurią vienija lietuvių kalba. Per šiuos metus pastebiu unikalią tendenciją, kurią ketinu tyrinėti, pagrįsti moksliškai: studentus laisvina lietuvių kalba (arba kalbos mokymo(si) procesas). Tai tarsi psichoterapinis, psicholingvistinis kursas, lemiantis asmenybės raidą, pokyčius, atradimus, išsilaisvinimą nuo baimių.

      – Papasakokite daugiau apie savo darbo privalumus, išskirtines ypatybes. Ką šis darbas duoda Jums?

      – Šis darbas mane augina. Tarytum nejučiomis tampu pasaulio žmogumi, išėjusi iš Gražučių kaimo, kuriame gimiau, ribos. Studentai mane moko, ugdo. Po kiekvienų kursų apmąstau, ką ne taip padariau ar padarėme, kas pavyko. Kartais taip ir nutinka, kad nepastebiu subtilių kultūrinių niuansų. Praeitais metais turėjau didelę grupę iš Kinijos. Tarytum viskas pavyko, bet kažko iki galo nesupratau ir praleidau grupės hierarchinius ryšius, todėl pajutau – ne iki galo supratau juos ir tai nauja pamoka man. Tokiame darbe turi nepraleisti daug dalykų, juk grupė – tokia marga: vegetarai, religiniai skirtumai, seksualinės orientacijos, tautų istorijos, kaimynystės, etika, estetika, asmenybės…

      – Pasidalinkite labiausiai įsiminusiomis istorijomis iš savo darbo patirties. Galbūt buvo neįprastų ar net juoką keliančių situacijų?

      – Šiame darbe juoko daug. Dėl žodyno, fonetikos, kultūrinių skirtumų. Ir daug rimtų gilių dalykų. Daug jautrių istorijų. Per kursus susikuria naujos šeimos, užsimezga stiprios draugystės. Aya iš Japonijos prieš trejus metus atvyko atsitiktinai, per šį laikotarpį jau pasiekė B2 kalbėjimo lygį, Japonijoje savo lėšomis įkūrė lietuvių kalbos ir kultūros centrą, moko kitus japonus lietuvių kalbos, verčia vaikiškas knygas iš lietuvių į japonų kalbą. Istorija tęsiasi.

      Jurajus iš Slovakijos atklydo į kalbos kursus Lietuvoje prieš 12 metų, šiuo metu Slovakijoje kuria Slovakijos–Lietuvos verslo draugiją, žinoma, puikiai kalba lietuviškai. Daug istorijų, labai individualių ir ypatingų, vertų atskirų interviu ir pasakojimų. Mehmetas iš Turkijos, Solene ir Prancūzijos, Diego iš Peru, Austinas iš Kanados, Minyela iš Kolumbijos, Jakubas ir Aleksandra iš Lenkijos… Visų jų stiprios kelerių metų istorijos apie meilę lietuvių kalbai, vieni kitiems, pasauliui.

      Kuriame autentiškas situacijas – mokome užsisakyti picą, siunčiame į turgų apsipirkti, daug dainuojame, šokame, lipdome, keliaujame. Svarbu ir pamatyti, ne tik klasėje sėdėti, bet ir išgirsti, užuosti, paliesti. Kad išvažiuodami studentai žinotų, kaip kvepia Lietuva ir koks jos skonis, kas mums skauda ir kodėl mes juokiamės ar tylime.


      – Kokie metodai padeda greičiau įsisavinti lietuvių kalbą?

      – Mano mokymo proceso išeities taškas – sukurti bendradarbiavimo atmosferą, kurioje besimokantieji vienas kitą suprastų, pažintų. Manau, kad tokia veikla daro pasaulį saugesnį ir tolerantiškesnį. Kiek vieni apie kitus mes nežinome… Būdami kursuose ir studijuodami drauge, besimokydami kalbos (kaip vienos iš intelektualiausių veiklų), turime galimybę priartėti vieni prie kitų. Sulaužyti stereotipus apie kultūras, religijas, išmokti gerbti. Taikome įvairius metodus: ir nusistovėjusius, ir komunikacinius, ir neformalius, inovatyvius. Kuriame autentiškas situacijas – mokome užsisakyti picą, siunčiame į turgų apsipirkti, daug dainuojame, šokame, lipdome, keliaujame. Svarbu ir pamatyti, ne tik klasėje sėdėti, bet ir išgirsti, užuosti, paliesti. Kad išvažiuodami studentai žinotų, kaip kvepia Lietuva ir koks jos skonis, kas mums skauda ir kodėl mes juokiamės ar tylime.

      – Neseniai Lietuvių kalbos ir kultūros centre vykusioje Pyragų dienoje dalyvavo ir mokiniai iš vienos Vilniaus mokyklos. Ar dažnai mokiniai įsitraukia į panašius renginius?

      – Stengiamės kuo dažniau į įvairias veiklas įtraukti ir mokinius. Turime mokyklų-socialinių partnerių. Vilniaus lietuvių namai yra dažni mūsų veiklų ir projektų dalyviai. Taip pat turime nemažą būrį „užaugintų mentorių“ iš įvairių Vilniaus mokyklų, jie talkina mums kursuose ir projektinėje veikloje. Tokios bendros veiklos labai naudingos ir užsieniečiams, ir patiems mokiniams dėl kultūrinio bendradarbiavimo, kalbos gebėjimų gilinimo.

      – Ar bendradarbiaujate su lituanistikos centrais kituose universitetuose?

      – Nuo 2005 m. vykdome projektą „Inovacijos lituanistikoje: nuo mokslo iki praktikos“. Pagal šį projektą įvykdyta daug veiklų. Projektu siekiama skatinti lituanistikos tyrimų ir lietuvių kalbos mokymo užsieniečiams modernizavimą Lietuvoje ir užsienyje, steigti naujus centrus ir juos stiprinti, organizuoti intensyvius lietuvių kalbos ir kultūros kursus, lituanistines studijas lituanistikos centrų studentams ir pedagoginę praktiką Lietuvos mokyklose. Kaliningrado srities Černiachovskio pedagoginio instituto, Gardino Jankos Kupalos vardo valstybinio universiteto, Ukrainos Černivcų nacionalinio Jurijaus Fedkovičiaus universiteto, Lietuvos studijų centro Jogailaičių universiteto studentai ir doktorantai dalyvauja projekto veiklose: kursuose, praktikoje, kultūrinėje programoje. Taip pat prisidedame rengiant kas antrus metus Lenkijos Vroclavo universitete vykstantį tarptautinį lituanistikos kongresą.

      Mūsų kalba yra lyriška, dainuojamoji – ištaras ir prataras susiliejantis, unikali dėl savo nuostabios fonetikos ir kirčiavimo sistemos. Ji artima sanskritui – Dievų kalbai.

      – Kaip manote, kuo mūsų kalba išskirtinė? Ką ji reiškia Jums?

      Tai, kad lietuvių kalba labai sunki, yra dar vienas mitas, kurį mes patys sukūrėme. Ir dėl to aš neprieštarauju, nors lietuvių kalbos nėra sunkiausių arba nykstančių kalbų sąraše. Taip, ji sunki, nes yra galūninė. Bet tokių kalbų – daug. Mūsų kalba yra lyriška, dainuojamoji – ištaras ir prataras susiliejantis, išskirtinė dėl savo nuostabios fonetikos ir kirčiavimo sistemos. Ji artima sanskritui – Dievų kalbai. Labai myliu kalbą, mėgaujuosi žodžiu, stiliais. Didžiuojuosi, kad lietuvių kalba man yra gimtoji, kad jaučiuosi su ja saugi – moku, mokau ir mokausi.

      – Dėkojame už pokalbį ir linkime, kad užsieniečių meilė lietuvių kalbai augtų ir dar labiau plėstųsi.

      www.alkas.lt

      Skaityti komentarus