Miela Lolita, pradėkime nuo meilės knygoms. Papasakokite, kaip ji Jums gimė?

Skaitymo įgūdžiai formuojasi (arba ne) vaikystėje. Tėvai, kurie dažnai sunerimę klausia, ką daryti – vaikas neskaito, nesugeba to daryti, jam tai bausmė, neįdomu – pirmiausia turi paklausti savęs: ar patiems knyga yra svarbi? Man pasisekė – vasaras leidau pas senelius vienkiemyje, gyvenau mokytojos kambaryje (ji nuomojo jį senelio troboje), ten tėvo broliai iš miesto suveždavo perskaitytus žurnalus, knygas, senus laikraščius. Tai buvo mano lobiai! Šiandieninis vaikas gal net nesuprastų, kaip galima be Wi-Fi išbūti tris mėnesius, o aš ten įkritau į kitą – literatūros – pasaulį. Ir man jame gera iki šiol. Užuodžiu skaitančius žmones per atstumą, nepaisant jų pajamų ar padėties. Jie turi humoro jausmą, gali cituoti, galiu su jais žongliruoti vaizdais ir detalėmis. Laikau tai sielos puota. Jeigu galima dėl kokios frazės vertimo į lietuvių kalbą ginčytis valandų valandas, jei dar randi su kuo – gyvenimas įdomus. Neseniai tvarkiau knygas namuose ir radau pasakų rinkinius su tėvų (jau mirusių) įrašais: „Dukrytei antros, ketvirtos klasės baigimo proga...“ Esu dėkinga jiems už tai. Jie atvėrė man duris į knygų pasaulį, ir jis tapo profesija bei gyvenimo būdu.

Per 25-rius metus “Tyto Albos“logotipas ant knygos tapo tikros kokybės ženklu. Kaip nustatote, kokią knygą išleisti, o kurios ne?

Per tuos 25 metus buvo visko: knygų, be kurių lietuvių literatūros pasaulis neįsivaizduojamas, buvo ir vienadienių leidinių. Visada siekėme vengti banalybės, paviršiaus ir ieškoti kitoniškumo, naujumo. Tam reikia drąsos, ir šiandien 26 leidykloje dirbantiems žmonėms tos drąsos nestinga. Leidėjui būtina jausti visuomenės tektoninius judesius, daug bendrauti. Atrasti tos pačios kraujo grupės žmones, kurie bus šalia. Juk autoriai tampa vos ne šeimos nariais. Sulaukti skambučio vėlų vakarą (ir ne apie literatūrą) – leidėjo kasdienybė. Man nuostabiausias dalykas tas, kad šiandien leidykloje sutaria tokios skirtingos literatūrinės pažiūros, tokios brandžios asmenybės. Vis dažniau belieka tik pritarti Jurgitai Ludavičienei, Ramunei Bieliauskaitei, Lolijai Spurgienei, Jolitai Parvickienei. Visos moterys, o atranda tokių vyrų autorių! Nors leidžiame vis dar daugiau moterų.

Vienam interviu skaičiau, kad Jūsų leidyklos vizija yra nauji, nežinomi autoriai. Kur ir ar vis dar ieškote naujų autorių?

Lietuvių autoriai visada buvo „Tyto albos“ prioritetas. Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas, Rimantas Kmita – lietuvių literatūros etapai. Filomena Taunytė, Galina Dauguvietytė, Algirdas Toliatas grąžino prie knygos masinį skaitytoją. Išleidome keturias Prezidento Valdo Adamkaus knygas. Šie metai ypač derlingi: turime vaikų ir paauglių literatūros žvaigždžių, istorikų, filosofų, psichologų, keliautojų, poetų... Šią vasarą perkamiausios buvo mūsų lietuvių autorių knygos, o ne vertimai.

Tradicinė spaudos konferencija rudenį nebesutalpina visų, kuriuos norėtume pristatyti, kai kurie gyvena toli (Vaiva Rykštaitė – Havajuose, Eglė Gerulaitytė – be adreso kažkur Pietų Amerikoje). Kadangi leidžiame daug lietuvių autorių, daug jų ir pasibeldžia patys. Su projektais, kurie ir stebina, ir džiugina. Kai rašome atsakymą „leidyklos portfelis pilnas“ – sakome tiesą. Turime iš ko rinktis. O sutikti autorių gali visur. Gyvenimas mėgsta pokštus.

Kokių knygų trūksta šiuolaikinėje lietuvių literatūroje (detektyvų, fantastikos?)

Trūksta geros prozos. Žanras – antraeilis dalykas. Stiprus autorius gali ir nesutilpti į klasikinius rėmus. Gal net turi netilpti. Koks žanras yra M. P. E. Martynenko proza? Ir ar tai svarbu? Ar Gedimino Kulikausko „Lietuvio kodas“ tik knyga apie istoriją? Taigi negrožinė? Ar Agnės Matulaitės „Žali sausainiai“ – knyga apie psichologiją? O gal apie kulinariją, kaip kai kas mano?

Kokių knygų dabar yra per daug?

Skųstis, kad knygų per daug, reiškia neturėti savo atrankos kriterijų. Be abejo, ir man baugu užeiti į knygyną: tiek naujienų! Bet kai imu domėtis konkrečiomis knygomis, tų „man skirtų“ ne tiek ir daug, o dažnai tenka „atsiprašyti“ senųjų. Renkantis knygą, kai pasiūla didelė, reikia arba atlikti namų darbus, arba kliautis patikimo eksperto nuomone. Namų darbai – pasidomėti autoriumi, knyga internete. Paskaityti atsiliepimus. Skaitymas – darbas, kurį verta dirbti dėl daugybės priežasčių. Pasakymas „lengvai susiskaitė“ man kelia įtarimų: ar turimas omeny sklandus stilius? O gal iš literatūros tiek ir tenorima: perverčiau – pamiršau. Myliu knygas, kurias galima skaityti ne vieną kartą. Ar užtenka tik „perversti“ įstabaus Matthew Knealeʼo romano „Anglai keleiviai“ puslapius?

Ar daug rankraščių kas dieną, kas savaitę, gauna leidykla?

Ar ne per daug žmonių rašo? Tegul tik rašo! Juk jie būna su savimi, kuria, ieško žodžio, o tai prasmingiau, nei sukti ratus prekybos centruose. O ar viskas turi pasirodyti viešumoje – kitas klausimas. Grįžtame prie leidyklos kaip institucijos atsakomybės ir pasirinkimų. Daugeliui autorių, kurie nori susimokėti už savo kūrybos publikavimą, patariame kreiptis tiesiai į spaustuvę. Tokios paslaugos teikiamos. Leidėjas turi prisiimti atsakomybę už teksto kokybę. Pagal savo supratimą ir vertybių sampratą. O ji kartais labai skiriasi. 

Iš vienos pusės, jaunimas skaito mažiau, taip pat daug žmonių emigruoja. Tačiau knygos skaitymui dabar yra aukso amžius. Jos leidžiamos, perkamos ir skaitomos. Kas jas skaito?

Lietuvoje išgyvename lietuviškos knygos aukso amžių. Vaikai skaito ne tik vertimus, auga „Kakės Makės“, „Domo ir Tomo“ karta. Lietuvių autoriai žengia į kitas rinkas. Knyga dar atlaiko didžiuosius išbandymus: mažėjantį skaitytojų ratą (emigracija), vizualinės kultūros plėtrą (internetas), spartėjantį gyvenimo tempą (niekas nebeleidžia lėtų vasarų pas senelius kaime). Tai didžiulis laimėjimas, ypač „mažos kalbos“ tautai. Pavyko rasti ir paviešinti stiprių argumentų, kodėl skaitymas yra vertybė. Smagiausia tai, kad iš knygos tikimasi ne tik praktinio patarimo, orientyrų, dar norima ir kalbos grožio, dvasinio sukrėtimo, išminties. Perkama ir rimta literatūra. Vaizdžiai tariant, gal žmonėms darosi svarbu, kur mes taip skubame? Kur gi nesuspėsime?

Savo skaitytoją ne tik įsivaizduojame, jį realiai matome. Vilniaus knygų mugės, renginiai bibliotekose, „Sostinės dienos“ – galimybė pasitikrinti. Jeigu žmogus ateina padėkoti už knygą, kurią parekomendavome prieš metus, nes ji pakeitė jo gyvenimą ar suteikė skaitymo malonumą, džiaugiesi kartu su juo. Ir todėl kviesčiau nepamiršti, ką sakė Antonas Čechovas: „Viskas nublanksta prieš knygą.“ Niekas nepasikeitė ir šiais interneto laikais, dėkui Dievui. Štai naujas skaitytojos įrašas leidyklos „Facebook“ paskyroje: „Skaitau knygą ir net saldu.“

Ar yra tokia knyga, kurią svajojate išleisti ateityje?

Leidėjo darbas – verslas, menas, komunikacija? Viskas kartu. Dar – džiaugsmas bendrauti, kurti knygos pavidalą, glostyti jos kūną, kovoti dėl to, kad ji būtų pastebėta, įvertinta... Įdomiausia dalis – santykiai su autoriais ir kai knygai sekasi, ir kai nelabai... Ilgėja išėjusiųjų eilė: Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis... Jie tikėjo, kad geriausia jų knyga dar neparašyta. Jie tapo tavo dalimi, kuri tebeskauda ir primena: rudenėja... Tai reiškia tik viena. Daryk, kol gali ir ką gali.