Tikriausiai ir Jums ne kartą yra tekę matyti turistus prie turistinių objektų ne juos apžiūrint, o tiesiog darantis asmenines nuotraukas. Tai tarsi jų parodymas pasauliui, kad taip - „Aš aplankiau, pasidariau nuotrauką, dabar visi mane mato, žino, koks aš šaunus“.
Keista stebėti tokius dalykus, bet dažnai ir save pagaunu, kad noriu tik nusifotografuoti, o ne įdėmiai apžiūrėti vieną ar kitą turistinį objektą. Pavyzdžiui, tik po kelionės, grįžusi namo, pasidomėjau, kas ta Ponta da piedade, ant kurios mes buvome nusifotografavę. Pasirodo, tai – visiškai turistinė vieta, uolų grožis užburiantis, bet aš jo vieną akimirką net nepastebėjau. Gerai, kad mano vyras mane sudrausmino ir liepė man nustoti taip intensyviai fotografuoti ir kone reikalavo mėgautis ta akimirka, kuri yra čia ir dabar. Jis buvo teisus, nes kam mums reikia tiek daug foto iš kelionių?
Tik grįžusi namo ir peržvelgusi visas kelionių nuotraukas pamačiau, jog tos uolos savyje slėpė ne tik stiprią energetiką, bet ir magiškus vaizdus. Būdama prie tų uolų net nepastebėjau, jog jos buvo suformavę tokį ypatingą vaizdą – du, tarsi besibučiuojančius, žmones. Argi nenuostabu, ką gali per ilgus metus suformuoti gamta? Tikras stebuklas – ne kitaip.
Ramus poilsis Algarvės regione, Lolės mieste
Į savo antrą kelionės vietą atvykome tik į pavakarę. Privatus namas, kuriame turėjome apsistoti, buvo pavadintas „Pelėdos “ vardu. Net nežinau, kodėl? Bet žinau tik tai, kad tame name nebuvo galima nepastebėti pelėdų statulėlių: jos pasitiko įeinant į namą, jų buvo galima rasti lauke, šalimais baseino ir svetainėje. Jų buvo visur. Pelėda – išminties simbolis. Gal todėl šio namo šeimininkas - iš Nyderlandų kilęs vyras bei jo žmona - pasirinko būtent šį simbolį.
Vakarą praleidome lauko virtuvėje, prie baseino. Kai sakau „lauko virtuvėje“ turiu galvoje svajonių virtuvę, tą, kurioje žydi gėlės, yra šaldytuvas ir grilius ir viskas, ko nori paruošti puikiai vakarienei po atviru dangumi. Būtent tą ir padarėme. Mano vyras iškepė puikius mėsos kepsnelius ant grilio. Keista, tą vakarą taip ir nesutikome nei vienos poros, kuri buvo apsistojusi name.
Kitą rytą jaučiausi taip, tarsi pas mamą. Name dirbanti moteris paruošė puikius pusryčius. Kadangi norėjome pusryčiauti lauke, nusprendėme atsisėsti šalimais vokiečių porelės (prie jų buvo vienintelės vietos lauke). Tokios nejaukios tylos jau seniai nebuvau patyrusi. Kelias minutes tylėjome. Po to jų paklausiau apie kelionę. Vokiečiai ne itin norėjo bendrauti. Nieko keisto, nes iš patirties žinau, kad šios tautybės žmonės – ne patys komunikabiliausi ir į kalbas retai kada leidžiasi, o ypač su kitataučiais. Tai ir yra taip vadinamo „Bed and breakfast“ apsistojimo tipo žavesys – niekada negali žinoti, ar susirasi pašnekovų prie bendro pusryčių stalo. Šįkart nepavyko, tikiu, kad kitą kartą pavyks.
Taigi, apibendrinant vienos dienos viešnagę Lolės mieste, būtų galima sakyti, jog tai tipinis kalnų miestelis, kuriame nelabai yra kas veikti, tačiau tie, kas nori ramybės – drąsiai čia užsuka. Tiesa, šeimininkas mums rekomendavo apsilankyti Taviroje – mieste, kuris yra Pietinėje pusėje, deja, bet mes ketinome keliauti visai į priešingą pusę, į Vakarus, tad atmetėme šį pasiūlymą.
.png?v=1687431459)
Skaityti komentarus