Esu tikras: ši moteris niekada manęs nepaliks, neišduos, nepames, net jeigu aš tapčiau elgeta, invalidu ar netekčiau stogo virš galvos.

…O štai aš vieną kartą ją palikau. Buvau išėjęs pas kitą. Prieš dešimtmetį man buvo apsukusi galvą aistringa juodaplaukė. Ir man galvą ji apsuko taip, kad aš pamiršau viską. Pamiršau šeimą. Vaikai mūsų jau suaugę. Jie bandė mane atvesti į protą, bet niekaip nepajėgė prisibelsti iki apgirtusios mano širdies. Nuo aistros apgirtusio tėvo širdies. Mane jų pamokslai tik erzino.

Žmona tylėjo. Niekas nematė, kad ji verktų, negirdėjo, kad blogą žodį būtų apie mane kam pasakiusi.

Ji tiesiog nustojo valgyti. Negalėjo. Jos organizmas nieko nepriėmė išskyrus kelis gurkšnelius vandens. Ji nepajėgė net kalbėti. Vos vos į gyvenimą ją sugrąžino vaikai. Jie ją lankė, palaikė, maitino šaukšteliu. Tas šaukštelis sustingdavo ore prie sunkiai atsiveriančių jos lūpų.

O aš tuo metu su jauna juodaplauke maudžiausi Karibų jūroje.

Tada man atrodė - štai kur gyvenimas. Štai ji - tikroji laimė. O juk viskas tik prasideda. Viskas pas mus bus taip puiku.
Po pusmečio "gražaus ir laimingo gyvenimo" aš atsidūriau ligoninės lovoje. Diagnozė: daugybiniai, sunkūs kaulų lūžiai.

Ir aš likau vienas. Šalia neliko linksmos juodaplaukės, indą po užpakaliu man pakišdavo slaugutė, ašaras ir seiles nuvalydavo palatos kaimynas, o ne mylinti moteris, ir kas nemaloniausia - valydavo ne tik seiles. Mano rankos ir kojos buvo sugipsuotos, aš gulėjau ir galvojau: va kaip būna, jeigu ne tu ant žirgo, tai žirgas ant tavęs.

Buvo vėlyvas ruduo. Už lango siūbavo nuogi medžiai, ant stiklo verkė lietaus lašai. Ir staiga vieną dieną į palatą tyliai įėjo ji - liesutė, išbalusi, išsigandusiom akim, su baltu chalatu ir didele taše rankoje. Įėjo ji - mano palikta žmona. Tašėje - indeliai ir dėžutės su skaniausiu maistu. Ji maitino mane šaukšteliu, o aš valgiau ir verkiau. Ji šluostė man ašaras ir klausė: "Ar skanu?" Aš atsakiau: "Labai skanu."

Atsakydama į mano bandymus prašyti atleidimo, padėkoti už tai, kad ji atėjo, ji tarė: " Nereikia apie praeitį. Kas buvo - praėjo. Praeitį reikia pamiršti. Taip bus geriau".

Ir ji pasiliko gyventi šalia, su manimi. Pradžioje ten, ligoninėje, pasiėmė darbe nemokamas atostogas mėnesiui, o po to - pasiliko visam laikui mano gyvenime.

Jos mažutės, silpnos rankos atlikdavo pačius sunkiausius darbus: mane gulintį prausė, keitė patalynę, apšluostydavo pragulas, keitė basonus, juos išnešdavo. Ji iš palatos vakare išeidavo ir grįždavo ryte su šilto trinto maisto indeliais, su vaisiais, kompotais.

Aš kartais paklausdavau: "Kaip vaikai? Ar jie vis dar neapkenčia manęs? "
O ji atsakydavo: "Kada nors jie viską supras. Tam reikia laiko".

Aš nežinojau, kaip reiks pažvelgti vaikams į akis, kai aš - jų tėvas, jų gyvenimo atrama ir draugas taip pasielgiau, juk kadaise jų nepaklausiau, išėjau, pagautas akimirkos aistros, greitai praeinančio malonumo. Ar įmanoma susigrąžinti vaikų pasitikėjimą ir meilę?

Po daugelio metų aš galiu atsakyti: "Įmanoma".

Namo aš grįžau invalido vežimėlyje. Sūnus ir dukra, gailėdami motinos ir stengdamiesi palengvinti jos vargą, pasikeisdami vežiojo mane į ilgalaikes procedūras, į reabilitaciją, vežiojo tyrimams, tomografijoms. Po ilgesnio laiko aš pajėgdavau paeiti su ramentais, o vieną dieną paslėpiau tuos ramentus sanatorijos sandėly. Aš grįžau į darbą. Vėl jaučiuosi sveikas. Pasitikiu savo jėgomis ir optimistiškai žiūriu į ateitį.

Visa tai tapo įmanoma tik mano žmonos ir mano šeimos dėka. Vaikų dėka. Jų pasiaukojimas ir meilė išsivedė mane iš ano pasaulio. Jų dėka aš atsistojau ant kojų. Jų dėka aš gyvenu. Jų dėka išlipau iš invalido vežimėlio.

Man gėda dėl įvykusios išdavystės. Niekas iš artimųjų man nesistengia to priminti, bet visi tai prisimena, žinau.

Aš beprotiškai myliu savo žmoną. Tik jau ne tokia meile, kaip jaunystėje. Tai - visai kitokie jausmai. Aš myliu ją bet kokią - visą, gėriuosi jos pavargusiomis akimis, lieknute figūra, bučiuoju jos rankas, mėgstu viską, ką ji bedarytų, džiaugiuosi kiekvienu jos žodžiu, kokius ji besakytų. Myliu mūsų namus, todėl, kad juose gyvena ji. Mėgstu klausytis jos balso. Kartais paprašau, kad ji garsiai paskaitytų kokį gerą straipsnį arba eilėraštį apie meilę. Ji pasiima planšetę arba knygą ir skaito.
Aš bijau jos netekti. Bijau, kad ji manęs nenustotų mylėti. Bijau, kad ji nesusirgtų, kad su ja kas nors neatsitiktų.
Puokštė gėlių - tik maža mano meilės dalelė.

Ar Jūs kada nors mylėjote visa širdimi, visu kūnu, kiekvieną minutę? Aš myliu. Jau daug metų. Mane lanko puikūs vaikai. Šalia - mylima žmona. Laksto dvi žavios anūkės. Aš stoviu ir galvoju: kas su manimi būtų buvę, jeigu tą dieną ji nebūtų įžengusi į palatą? …Štai. Aš jau namie. Manęs pasitikti atbėga šuniukas, tarpdury su anūkute ant rankų stovi mano žmona. Aš paimu puokštę gėlių ir einu pas ją, mintyse kartodamas: "Ačiū, brangioji, už viską. Ačiū už tai, kad Tu esi".

(Vytas)