°C
      2018 10 22 Pirmadienis

      Permainų vėjui pučiant „palik savo valtį“

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-09-23 10:00:00
      2018-09-23 10:00:00

      Kartą skaičiau alegorinį pasakojimą apie vargšą žveją.

      Jis buvo geras žmogus, daug ir sunkiai dirbo, kad išmaitintų savo mylimą šeimą, tačiau vis tiek vos sudurdavo galą su galu. Kartą į jo namus vakarui leidžiantis atklydo išminčius. Žvejas svečią širdingai priėmė, pasidalijo savo skurdžia vakariene, užleido geriausią guolį. Pasisotinęs ir pailsėjęs išminčius ruošėsi keliauti toliau. Prieš leisdamasis į kelią paklausė gerojo šeimininko:
      - Mielasis, kaip galėčiau tau atsidėkoti?
      - Šviesusis žmogaus, tu daug keliavęs, daug matęs ir daug žinantis. Duok man patarimą: ką pakeisti savo gyvenime, kad šeimai netektų alkanai būti, kad vaikai būt šilčiau aprengti?
      - Palik savo valtį ir leiskis paupiu. Ten tavęs ir laukia laimė, - trumpai prasitarė išminčius ir išėjo savais keliais.

      Tuo tarpu žvejas žiūrėjo jam pavymui ir nesuprato, kodėl išmintingasis taip juokauja. Juk valtis buvo vienintelis jo turtas! 



      Slinko dienos. Niekas žvejo gyvenime nesikeitė, šeima skurdo kaip skurdusi. O vieną naktį nutiko bėda – pakilęs viesulas sviedė jo valtelę į akmenis ir šį sudužo į šipulius. Nusiminęs ir viltį praradęs žvejas susirinko savo skurdžią mantą, pasišaukė šeimą ir leidosi paupiu žemyn.

      Po kelių dienų jie priėjo iš pažiūros turtingą kaimą. Matėsi gražūs pastatai, apynaujės valtys, kiemuose lakstė sotūs ir laimingi vaikai. O žvejas neturėjo nė menkos valtelės, kad galėtų leistis upėn žvejoti. Nusiminęs vaikštinėjo pakrante ir staiga užmatė prakiurusį laivelį. Na ką, pamanė pats sau žmogus – eiti neturiu kur, bent padėsiu kitam žmogui – sutaisysiu jo laivelį. Išsitraukė savo kelis turimus įrankius ir ėmėsi darbo. Netrukus laivelis stovėjo kaip naujas! Užmatė šio šeimininkas ir iš to džiaugsmo dosniai apdovanojo žveją.

      Netrukus prisistatė kitas to kaimo gyventojas ir paprašė, kad žvejas sutaisytų jo valtį. Taip diena po dienos ir darbavosi žmogus. Darbo netruko, nes garsas apie jo gebėjimus sklido tolyn paupiu. Pamažu jis įsigijo savo namą, šeima jau ne tik nebadavo, bet ir visai sočiai gyveno. O vieną dieną eilinį laivą remontuodamas žvejas prisiminė: juk teisus buvo išminčius, patardamas palikti valtį ir leistis į kelią!  Tik tuo metu tai atrodė paika mintis, o iš tiesų jis jau tuomet žinojo, kas laukia kelyje...


      Skaičiau šią istoriją kelis kartus. O juk išminčius ir tau, ir man pataria tą patį – jei kas gyvenime ilgą laiką nesiseka, jei nesuduriame galo su galu dirbdami, santykius kurdami ar vis negaluodami, turime palikti savo turimą valtį ir leistis į kelią! Tik permainų vėjas ir nauja kryptis gali dovanoti sėkmę, laimę, meilę, sveikatą. Būtina drąsa palikti tai, kas įprasta ir leistis ten, kur dar nebuvome.

      Baisu? O taip! Dar ir kaip baisu. Juk ta turima valtis, kad ir kokia palaikė, tokia sava ir gerai pažįstama. O kelias paupiu toks baugus ir nieko gero iš pirmo žvilgsnio nežadantis...

      Tačiau jei nesi laimingas savo gyvenime, niekas kitas nepadės. Išeik pasivaikščioti. Jauti – pučia rudeniškas permainų vėjas? Taip, gana stipriai atvėso ir norisi šilčiau įsisupus likti ten, kur esame. Bet vėjas ne šiaip pučia – jie kviečia judėti, keistis ir keisti. Taip, tik save. Kryžkelėje pasukti nauju keliu. Užverti duris ir išeiti... 




      Jokiu būdu nesiūlau stačia galva viską imti ir keisti. Būkim išmintingi, tačiau ir ne per daug laukiantys. Jei šalčiu dvelkiantys santykiai tęsiasi metų metus ir visi bandymai kažką pakeisti tik dar labiau atitolina, ar verta juose būti? Jei kiekvienas pirmadienio ryto žadintuvas kelia siaubą, o darbe valandos vos slenka ir vis dažniau tenka imti biuletenį dėl ligos, ar reikia ten likti? Jei dirbi dirbi dirbi ir vis tiek mėnesio gale piniginė tuščia, ar tikrai ta veikla užsiimi? Jei... Kiekvieno situacija sava. Tačiau sprendimą išminčiaus galime pritaikyti ir tu, ir aš.

       „Palik savo valtį“ – ne šiaip patarimas. Tai raginimas ryžtis permainoms. Nelaukti, kol neteksi darbo, o jau dabar dairytis alternatyvų. Plėsti bendravimo ratą ir dairytis galimų uždarbio būdų. Ieškoti santykių krizių įveikimo variantų arba liautis melavus sau ir partneriui apie tai, ko seniai nėra. Pradėti rūpintis savo kūnu, užuot slopinus skausmą ir kitus jo skundus tabletėmis.



      Ruduo – geras laikas pokyčiams. Vakarams temstant yra laiko pabūti ar pasivaikščioti su savimi. Dabar pats metas pagaliau patikėti, jog Dievas sukūręs visą Visatą tikrai yra Tas, kuris gali padėti įveikti tavo ir mano baimes, atvesti ten, kur laukia tai, ko mums labiausiai reikia.

      Šiandien skirk laiko sau ir pagalvok, kas yra tavo valtis. O tuomet – prašyk Dievo (jei Juo tiki) drąsos ir leiskis į kelią. Aš jau išėjau. Ir viskas bus gerai – kaip ir turi būti. Tikiu išminčiumi. 

      Skaityti komentarus