Atvykę į Faro apsistojome viename viešbutyje, simboliniu ir karališku pavadinimu „Afonso III“. Afonso III buvo Portugalijos karalius, kuris pirmasis Algarvės istorijoje, 1249 m., sau davė titulą „Portugalijos ir Algarvės Karalius“. Gaila, tačiau šis viešbutis nei iš tolo nepriminė karališkos vietos ir jo pavadinimas neatitiko realybės. Ar rekomenduočiau jį? Ne.
Viešbutis buvo įsikūręs visai netoli Faro stoties. Teko prasukti ne vieną ir ne du ratus aplink viešbučio gatves, kol galiausiai radom vietą parkuoti automobiliui. Pravėrus viešbučio kambario duris kaip mat iškilo prieš akis sovietmečio laikų prisiminimai: senovinis, mažas televizorius, šaltų spalvų plytelės vonioje, o einant koridoriumi buvo plakatas – plytelių imitacija. Pigu ir neskoninga. Vienintelis geras dalykas šiame viešbutyje buvo pusryčiai – jie buvo gausūs ir skanūs (švediško stalo principu).
Ką pamatėme Faro mieste?
Pirmoji mūsų kelionės diena buvo visiškai pažintinė. Kaip tikri turistai norėjome aplankyti Faro mieste esančią iš kaulų pastatytą koplyčią. Ilgai sukome ratus siauromis Faro senamiesčio gatvelėmis, kol galiausiai ją radom. Sumokėjom po du eurus ir įėjom į kaulų koplyčios vidų. Prisipažinsiu, ne pati maloniausia vieta tai buvo, keistas jausmas apėmė matant tūkstančius kaukuolių, kurios buvo ant koplyčios sienų. Esant čia prisiminėm seniai girdėtą lotynų mintį „Memento Mori“ – „atsimink, kad mirsi“.
Taigi, pirma diena Faro mieste buvo visiškai turistinė, norėjau pamatyti bažnyčias, senamiesčius ir kitus turistinius objektus…Per šią kelionę supratau, kad tie turistiniai objektai ne visada yra verti tavo paieškų. Bažnyčias visas radom, kadangi jos turistinės -įėjimas į jas mokamas, nebetenka tarsi savo sakralinės vertės…Dabar, kai prisimenu savo kelionę, suprantu, jog daug didesnį įspūdį darė tos, nemokamos, šalimais uolų, prie Atlanto vandenyno esančios bažnyčios: jų energetika tokia stipri…Juk ten moterys laukė savo vyrų, meldėsi už juos, kad tik sveiki ir gyvi sugrįžtų…
Viena iš aplankytų bažnyčių - mėlynų plytelių - jos Portugalijoje yra tradicija nuo senų laikų. Mėlynomis plytelėmis dedamos gatvės, namų sienos, bažnyčių sienos ir viskas, kas tik gali būti išdėta plytelėmis. Ko gero, tos mėlynos plytelės ir yra esminis Portugalijos vienas iš esminių skirtumų, lyginant ją su Italija ar Ispanija…
Beje, dar ir uolos, skardžiai, uždari paplūdimiai - Portugalijoje jie taip pat kitokie…Ir žmonės, priešingai nei Italai, portugalai labai ramūs, neimpulsyvūs, paliko patį geriausią įspūdį.
Po rytinės ekskursijos buvo metas pasilepinti paplūdimiu. Tad nieko nelaukdami išvažiavom tiesiai į jį. Tiesa, pakeliui ilgai blaškėmės, nes atmetėm variantą važiuoti iki Faro paplūdimio. Juk ne pati geriausia vieta degintis ten, kur kas keletą minučių skraido lėktuvai, tiesa? Tad nusukome šiek tiek tolėliau Faro paplūdimio ir atsidūrėme prie Praia do Quinto Lago. Nuostabus paplūdimys. Būtinai užsukite į jį, jei būsite kur nors netoli Faro pusės.
Ir dar, portugalai labai rūpinasi savo šalimi: kiek daug gražių takų padaryta prieiti prie jūros, kopų - aš juos praminiau „keliai į laimę, į rojų“, stengiausi tokių takų rasti kuo daugiau. Didelį įspūdį kelionės metu paliko Falesios paplūdimys - vienas iš dešimties geriausių Europoje. Raudonos, didžiulės uolos, gražūs takai link paplūdimio, švarus paplūdimys - tikra pasaka.
.png?v=1687431459)
Skaityti komentarus