Triukšmo apie VK išvadas dėl LRT įstatymo pataisų – tiek, kad kartais atrodo, jog virš Lietuvos kyla ne diskusija, o visa audra.
Viešojoje erdvėje skamba sunkūs žodžiai – „grėsmė demokratijai“, „tarptautinis spaudimas“, „institucijų puolimas“. Tačiau kuo garsiau skamba būgnai, tuo dažniau kyla paprastas klausimas: kam ši dūmų uždanga naudinga?
Žinoma, tiems, kurie po audito išvadų turėtų prisiimti atsakomybę, bet vietoj to mėgina pakeisti diskusijos kryptį.
Įsigilinus į Venecijos Komisijos rekomendacijas atsiveria visai kitoks vaizdas nei tas, kuris isteriškai piešiamas viešojoje erdvėje.
Pirma, daugiausia aistrų sukėlęs vadovo atleidimo mechanizmas projekte kaip tik depolitizuojamas. Įvedami aiškesni pagrindai ir procedūros, kad sprendimai nebūtų priklausomi nuo momentinės politinės temperatūros – kad institucijos vadovo likimą spręstų LRT taryba, pati pasirinkdama balsavimo būdą.
Antra, projekte aiškiai įtvirtinti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo saugikliai. Paradoksalu, bet dėl jų irgi keliama audra. Nors realybė tokia, kad galutiniame variante šie saugikliai ne susilpninti, o sustiprinti.
Trečia, kalbos apie finansinį spaudimą skamba labiau kaip politinė retorika nei faktai. Finansavimas iš esmės nesumažintas, o pats principas išlieka stabilus ir nuspėjamas. Kitaip tariant – pasakojimai apie užsukamą finansinį čiaupą išgalvoti. Išlaidos turi būti pagrindžiamos.
Yra ir dar vienas svarbus faktas, kuris retai minimas garsiausiose kalbose. Seimo sudarytoje darbo grupėje dalyvauti buvo kviečiami ir LRT, ir žurnalistų bendruomenės atstovai. Tačiau jie patys pasirinko nedalyvauti. Todėl skųstis Venecijos komisijai, kad „nebuvome įtraukti“, labiau primena ne realią problemą, o sąmoningai pasirinktą strategiją. Strategiją, leidžiančią garsiau kelti triukšmą, kreiptis į išorines institucijas ir situaciją pateikti tarsi atominės bombos sprogimą, nors iš tiesų kalbame apie įprastą politinį ginčą dėl reguliavimo.
Taip, Venecijos Komisija pateikė keletą rekomendacijų – kaip ir beveik visais kitais atvejais. Tai yra įprasta praktika. Tačiau kai kuriems patogiau šias rekomendacijas paversti dramatišku pasakojimu apie tariamą krizę.
Nes triukšmas kartais veikia kaip labai patogi uždanga. Už jos lengviau paslėpti nepatogius klausimus apie prastą valdymą, skaidrumą ir atsakomybę. O kai uždanga pakeliama, paaiškėja, kad didžiausia drama vyksta ne teisėkūroje, o bandymuose nukreipti dėmesį nuo problemų pačioje institucijoje.
Skaityti komentarus