°C
      2020 12 03 Ketvirtadienis

      Kiek mumyse yra laisvės vienetų

      Nuotrauka: Pixabay

      2018-03-11 11:00:00

      O kiek Tavyje yra laisvės vienetų? Ir kieno nepriklausomybės atstatymo aktą pasirašysi šiandien?

      Kai galvoju apie laisvę, pirmučiausia galvoju apie savo močiutę ir jos dvynę seserį. Pasirinkimus, sprendimus ir gyvenimą valdžiusią force majeure. Močiutės simpatija - Modestas - žuvo nuo vokiečių bombos, laukdamas vienatinės laiško. Antroji meilė - partizanas Šiaurys - krito nuo sovietų kulkos. Mano močiutė su vyru ir dvejų metų sūneliu kūnu išmatavo taigų speigo aštrumą. Aš užmigdavau, klausydamasi jos "Sibiro haiku". Apie vidurių šiltinę, gydytą svetimo miško mėlynėmis, apie naujagimio dvasią, klajojančią žemėje be kryžių. Žiūrėdavau nuotrauką - mano senelis, sudurstytu iš lopų kostiumėliu aprengtas dėdė, toji močiutė - liesesnė nei bet kada suaugusios moters gyvenime. Močiutė, priverstinai iškeitusi svajonę tapti mokytoja į ne itin mielas buhalterės pareigas tuometiniuose "Telekomo ir telegrafo" tinkluose. Aš atsimenu Kūčių vakarus, kai mes klūpomis melsdavomės prie žuvusiojo Šiaurio nuotraukos. Aš atsimenu laisvės dvelksmą iš Vakarų - kaip mes laukdavome senelio brolio, kunigo prelato Vincento, siuntinių iš JAV. Ir ne tik dėl materialinių gėrybių - pirmųjų džinsų, šokoladinių saldainių. Šios siuntos buvo simbolis kitokio pasaulio. Ne stokos. Ne trūkumo. Pilnatvės. Kai galvoju apie laisvę, atsimenu sausio tryliktąją. Man penkeri, mes žiūrime televizorių, ir aš visomis kūno poromis jaučiu įvykių svarbą, brutalumą sumišusį su ryžtu. Eglės Bučelytės balsas, įsirašęs giliai atminties struktūrose. Loretos nuotrauka, kurią savo mintyse pastačiau greta partizano Šiaurio. Kai galvoju apie laisvę, ilgai reflektuoju to Sibire augusio dėdės, močiutės sūnaus likimą. Taip ir neišsilaisvinęs. Iš vieno kalėjmo į kitą. Iš Sibiro-į priklausomybės ligą.

      Kai galvoju apie laisvę, įsivaizduoju drąsą tų  dvidešimties. Jaučiu jų alkį, jų troškulį, jų žinojimą, kad kitaip būti negali. Tiesiog negali. Prisimenu pirmąsias jau Lietuvos krepšinio rinktinės kovas. Popiežiaus vizitą. Mokyklą, kurioje  neteko ryšėti pionieriaus kaklaraiščio. Apie visas tas knygas, kuriomis džiaugiausi, nutrūkus cenzūros virvėms. Mąstau apie spektaklius ir filmus. Apie pasibaigusį deficitą ir pirmuosius jau nebe amerikietiškus, o tikrų tikriausiai lietuviškus šokoladinius saldainius. Apie trūkinėjančias eiles prie kartą į metus atvežamų prekių. Apie laisvai išpažįstamą Dievą. Apie depešų muziką, kurią klausiau jau kompaktinėje plokštelėje. Kai galvoju apie laisvę, galvoju apie kelias protingų žmonių citatas. „Įsipareigojimai ir atsakomybė daro būtį prasmingą“ - sako Žanas Polis Sartras. Tada aš reflektuoju šių sąvokų santykį su laisve. Galbūt ištarą pakoreguočiau taip: „Laisva valia pasirinkti įsipareigojimai ir atsakomybė daro būtį prasmingą“. Man labai svarbu pabrėžti tą laisvės fenomeną. Nes manau, kad išorinių aplinkybių hegemonijoje padaryti pasirinkimai gal ir suteikia prasmės. Tačiau čia ji visai kitokia - kančios ir kartėlio pelynais „paskaninta“. Blausi tokios išprievaratutos būties spingsulė. Kita vertus, be galo įdomus tas laisvo pasirinkimo ambivalentiškumas - vis tik net didžiausių išorinių aplinkybių verčiamas - renkiesi. Žuvus mylimiesiems, mano močiutė pasirinko ištekėti už senelio. Nes buvo karas, nes ji turėjo „įtartinų“ ryšių su partizanais, nes reikėjo saugumo. Tik čia nebuvo meilės, gal net daugiau - nemeilės. Neplanuotai pastojusi, aš rinkausi gimdyti savo sūnų. Ačiū Dievui, meilė čia buvo - skausminga, aitri, kūno syvais sulaistyta - bet ji. Vis tik ji. Prisimenu ir vieną knygą, labai aštriai palietusią. Apie pasirinkimo (ne)laisvę - „Sofi pasirinkimas“. Apie motiną ir vaikus. Ir dar neseniai žiūrėtą filmą - „Šventojo elnio nužudymas“. Tik įspėju, šis romanas, kaip ir filmas,- ne prieš miegą.  Kita giliai įsirėžusi citata - I. Kanto: „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Toks laisvių susikryžiavimas - mūsų egzistencijos pamatas. Mano laisvė neturėti vaikų ir Jo laisvė gimti. Mano laisvė nuspausti gaiduką ir Tavo laisvė gyventi. Mano laisvė pasiskelbti įstabiausia rase ir Kitų laisvė oriai egzistuoti. Mano laisvė Tave mylėti, Tavo laisvė šią meilę priimti arba atmesti. Mano laisvė laisvai rašyti šitą tekstą, Tavo laisvė jį kritikuoti. Tavo laisvė mane pabučiuoti, mano laisvė prisisegti šį pabučiavimą prie kairiojo širdies skilvelio - iki paskutinio tvinksnio.

      Dar prisimenu ir Viktorą Franklį ir Erichą Fromą. Bet susižinojimą apie šių mąstytojų laisvės traktuotę paliksiu Jūsų laisvam pasirinkimui. Nes aš laisvai renkuosi nedaryti šio teksto citatų rinkiniu.

      Žinot, vis galvoju apie šią samplaiką - „vidinė laisvė“. Ir jos antitezę - „vidinė nelaisvė“. Man - tai apie absoliučią priklausomybę nuo svetimų gyvenimų modelių, apie „ontologinę pilkumą" ir „minios būtį“. Ir apie priklausomybę nuo genetinių duotybių, nuo patirtų traumų, nuo kažkada mus supančių žmonių padarytų pasirinkimų. Labai skaudu suvokti, kad niekada nepasieksime tos absoliučios vidinės laisvės. Visada būsime nuo kažko priklausomi. Visada - savo fiksacijų į traumą įkaitai. Bet ši tiesa-  ir kažkaip išlaisvina, kaip ir visos tiesos. Per kelerius metus trukusią psichoterapiją gerokai išlaisvėjau- nes sužinojau daug tiesų apie save. Negražių, nenorimų. Supratau, kokią nelaisvą mane darė tos fiksacijos į traumą, neišveiktas skausmas, nenoras praleisti praeities. Mano priklausomybės, mano manijos, mano fetišai, mano šeiminiai ryšiai-  malonumas, žavesys ir nelaisvė drauge. Kiek daug polifoniškumo. Ir kiek daug nelaisvės. Močiutė ir jos sūnus visą gyvenimą laikėsi įsikibę tos tundros berželio. Pasiliko Sibire. Pyktyje. Istorijoje. Žinau, kad noriu savąjį berželį paleisti. Todėl aš - tremtinių anūkė, priklausomybę turinčios dukra -  poezijoje vis labiau reflektuoju laisvę - dauginu, smulkinu, vartalioju, karpau ir pildau. Stengiuosi auginti sūnuje autentišką savastį, o kartu - diegti to, ką sakė Sartras ir Kantas, interpretaciją. Per ritualinius užkalbėjimus išlaisvinu vaizduotės moteris - nuo jų gyvenimų baubų. Išeinu iš neoplatoniškos olos. Nusiimu juodregystės akinius. Atlaisvinu gyvenimiškosios privalomybės raiščius. O svarbiausia - paleidžiu Tave, jau tikrai paleidžiu Tave, mylimasis, esi laisvas.  Nuo mano projekcijų, nuo kasnaktinių vizitų mano sapnuose, nuo nirtulio, nukreipto į Tave. Pasirašau Tavo ir savo nepriklausomybės aktą - tuomet aš - truputėlį laisva, Tave išlaisvinusi.

      O kiek Tavyje yra laisvės vienetų? Ir kieno nepriklausomybės atstatymo aktą pasirašysi šiandien?

      Skaityti komentarus