2018 metams baigiantis kvietėme minfo.lt skaitytojus išrinkti, kas 2018 metais buvo naudingiausias Lietuvos visuomenei žmogus, dalyvaujant mokamoje mobilioje apklausoje.
Skaitytojams buvo pasiūlyta rinktis iš 22 visuomenei žinomų asmenų. Didžiausiu balsų skaičiumi naudingiausiu Lietuvos visuomenei žmogumi minfo.lt skaitytojai išrinko Seimo narį Mindaugą Puidoką. Minfo.lt vyr. redaktorė Loreta Fokienė jam įteikė specialų minfo portalo įsteigtą prizą - statulėlę.
Po apdovanojimo gerbiamas M. Puidokas atsakė į keletą minfo.lt redakcijos klausimų.
Mindaugai, kaip jaučiatės, išrinktas naudingiausiu 2018 metų Lietuvos žmogumi?
Na, mano darbas toks - būti naudingam žmonėms. Darau tai tikrai ne dėl apdovanojimų. Dažnai šeima klausia, ar mano darbas turi toks būti, nes iš tikrųjų jis kainuoja daug laiko savaitgaliais, daug laiko po darbo valandų. Dažnai tenka grįžti 20-21 val. Vyresnysis sūnus laukia manęs, nori pabendrauti su tėčiu. Tėtis stengiasi, kad kuo anksčiau galėtų grįžti, bet ne visuomet pavyksta (šypsosi), nes žmonių problemų yra ganėtinai daug. Tai, ką matote viešumoje, yra tik nedidelė viso mano darbo dalis. Ne visos istorijos yra žinomos ir skambios kaip Kručinskų atveju.
Žmonės klausia, kodėl Mindaugas Puidokas turėjo imtis, pavyzdžiui, Kručinskų istorijos?
Ne aš pasirenku tuos, kurie kreipiasi į mane pagalbos. Kručinskų atveju - jie priklauso Aleksoto seniūnijai. Aš esu išrinktas Aleksoto - Vilijampolės apygardoje kaip vienmandatininkas Seimo narys ir mano pareiga yra visais tos apygardos gyventojais rūpintis, jeigu jie kreipiasi į mane ir aš galiu jiems teisiškai padėti. Naujausioje istorijoje dėl tarptautinio įvaikinimo, vėlgi - Arūno Leščiausko visa šeima yra registruota Vilijampolėje. Tai mano apygarda. Žmonės kreipiasi su savo bėdomis, aš stengiuosi jiems padėti. Vieniems padėti pavyksta, kitiems nepavyksta.
Iki darbo Seime aš dirbau mokslinį darbą, todėl man svarbu matyti platesnį vaizdą. Nelaimingose istorijose daugeliu atveju aš matau sistemines valstybės problemas. Stengiuosi, siekiu, kad būtų keičiama visa įstatyminė bazė, nes problemos, su kuriomis susidūrė Kručinskai, Evelina Geležiūnienė, Arūnas (A. Leščinsko - aut. pastaba) , kurio sesę norima įvaikinti į Naująją Zelandiją - tai yra tik maža dalelė tų bėdų, su kuriomis susiduria Lietuvos šeimos. Tokios bėdos atsitinka daugelyje šeimų ir jos negauna tinkamos pagalbos. Manau, kad reikia kalbėti apie tai garsiai, nes Lietuva privalo rūpintis savo šeimomis, savo vaikais.
Su kokiomis problemomis dar susiduria Lietuvos šeimos ir kaip jas galima būtų spręsti?
Paimkime, pavyzdžiui, Lietuvos globos namų auklėtinį. 18 metų jis išeina iš tos sistemos, bet išeina beveik nuogas plikas su keliais tūkstančiais eurų. Jis neturi jokios tęstinės priežiūros arba pagalbos, turi pats susikurti savo gerbūvį. Tą pavyksta padaryti tikrai ne visiems. Daugelis įklimpsta į nusikalstamumo liūną. Tame aš visų pirma matau ne tų žmonių, o valstybės kaltę, nes ji nepasirūpino savo žmonėmis. 18-metis yra jau pilnametis, tačiau kai jis neturi tėvų, jam labai sudėtinga. Jis yra visai nelygiose konkurencinėse pozicijose su kitais žmonėmis. Aš manau, kad reikalinga kardinali pertvarka vaiko teisių tarnyboje. Tokia, kokia ji yra dabar, tik dėl atskirų žmonių, kurie yra geri savo širdimi, nuveikia kažką gero. Bet jos vadovai, tokie kaip dabartinė vadovė Lina Jakavonienė, tokie, kaip buvusi Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Daiva Porutienė, tai tie žmonės, kurie laikosi įstatymo raidės, jie nemato žmogaus, nemato vaiko, nejaučia ir nesupranta šeimų skausmo. Tokie žmonės, manau, negali vadovauti tarnyboms, turinčioms ginti ir saugoti vaikus.
Vaikų teisių apsaugos tarnyba turi būti performuota, ir turi tarnauti vaikams, šeimoms, žmonėms. Jos atskaitos taškas yra ne būti represiniu aparatu, kuris baugina grasina. Gal pastebėjote straipsnį, kuriame aprašoma situacija, kaip močiutė drausmina trejų ar ketverių metų anūką, kai jis nukrenta į sniegą: „Jeigu nesistosi ir neklausysi, paskambinsiu į vaiko teisių tarnybą“. Vaikas iš karto atsistoja ir davęs močiutei ranką ramiai žingsniuoja toliau.
Akivaizdu, kad šiuo metu valstybėje yra nenormali situacija. Ji susiklostė taip, nes nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nei pačios tarnybos nenori pripažinti savo klaidų. Lietuvoje yra normalu dangstyti savo klaidas, meluoti, bandyti apgauti visuomenę, pateikiant klaidinančius arba skirtingus duomenis apie tą pačią situaciją. Žmonės pasimeta ir nebežino, kaip vertinti reiškinius, nesupranta, kurioje pusėje tiesa, o kur akivaizdus melas. Ir tai laibai pavojinga, nes toks elgesys būdingas ne demokratinėms, o totalitarinio rėžimo šalims.
Gerbiamas Mindaugai, kadangi prasidėjo naujieji 2019 metai, ko norėtumėte šiems metams palinkėti sau pačiam, apie ką svajojate?
Sau pačiam gal nieko nelinkėsiu (juokiasi). Esu paprastas žmogus, toks, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių. Labai myliu žmoną, vaikus. Didžiausia svajonė, kad mūsų žmonės būtų aktyvūs. Jeigu žmonės nebus aktyvūs, negalėsime nieko pakeisti. Tuo tarpu, jeigu žmonės bus aktyvūs, jeigu jie patikės, kad mūsų valstybė dar gyva ir galima joje susikurti geras gyvenimo sąlygas, tai gal kažkas ir pasikeis. Jeigu ne, tai nieko nebus ir man teks pripažinti pralaimėjimą, ko tikrai nenorėčiau, o mūsų valstybei teks pripažinti, kad per tuos 30 metų nesukūrėme tokios šalies, kurioje būtų gera gyventi. Ši mano svajonė vis dar gyva, ir su žmonių pagalba aš tikiuosi, kad ją bus galima įgyvendinti. Tačiau be rankų, kojų, galvų, t. y. tų žmonių, kurie būtų aktyvūs ir norėtų ne žodžiais, bet realiais, kad ir mažais darbeliais prisidėti, tai yra neįmanoma. Kažką pasiekti įmanoma tik darniai, vieningai veikiant ir darant, kuriant. Tik tada sistema ima keistis, tik tada pati valstybė reaguoja iš vidaus. O jei žmonės netiki, jeigu jie yra nusivylę ir renkasi pasyvų protestą bei emigraciją, tada natūralu, kad sistema laimi. Linkiu, kad laimėtume mes visi.
Ačiū už pokalbį.
Skaitytojams priminsime, kad apklausoje buvo siūloma rinktis iš 22 pretendentų.
Antrasis šioje mobilioje apklausoje - Seimo narys, kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus Naglis Puteikis. Jis, kaip ir laimėtojas Mindaugas Puidokas, aktyviai prisidėjo ginant šeimų ir vaikų interesus, aktyviai palaikė mokytojus jų streiko metu, rūpinosi Klaipėdos mieto ekologija.
Trečią vietą apklausoje užėmė Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) partijos seniūnas, LVŽS pirmininkasRamūnas Karbauskis. Nežiūrint į dažną opozicijos kritiką ir ne visuomet pagrįstus kaltinimus, R. Karbauskis 2018 metais sėkmingai tęsė pradėtų reformų įgyvendinimą ir rinkiminių pažadų vykdymą, ne kalbomis, o darbais rodydamas teigiamą pavyzdį savo rinkėjams.
Ketvirta apklausoje - žurnalistė, publicistinių laidų vedėja Rūta Janutienė, aktyviai pasisakanti už miškų išsaugojimą, prieš institucinį smurtą.
Penkta ir šešta vietomis dalijasi Seimo narys, Sveikuolių Sąjungos garbės prezidentas Dainius Kepenis ir kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus Arvydas Juozaitis.
Labai įdomi septinta pozicija, kurioje vienodą balsų skaičių surinkę atsidūrė mažai viešumoje matomas psichoterapeutas, knygos „Totali Blaivybė ar Totali Kontrolė“ autorius, Sąjungos „Vardan Šeimos“ Tarybos narys Marius Gabrilavičius ir Seimo narė, priklausanti TS-LKD, kandidatė į Lietuvos Respublikos Prezidentus Ingrida Šimonytė.
Toliau mažėjančio balsų skaičiaus tvarka išsidėstė: Saulius Skvernelis, Gabrielius Landsbergis, Vytautas Radžvilas, Andrius Tapinas, Dalia Grybauskaitė, Visvaldas Matijošaitis, Aurelijus Veryga, Rolandas Paksas, Vytautas Bakas, Agnė Širinskienė, Remigijus Šimašius, Viktoras Pranckietis, Gitanas Nausėda.
O mažiausiai balsų gavo Seimo narė, inicijavusi „Matuko reformą“ Dovilė Šakalienė.
Ačiū visiems, dalyvavusiems apklausoje. Linkime sėkmingų atėjusių 2019 metų ir tikimės, kad ir šiais metais Lietuvoje netrūks žmonių labui dirbančių visuomenininkų bei politikų.
Skaityti komentarus