Todėl šiuolaikinis geras žmogus pirmiausia turi išmokti tinkamai pranešti, kad yra geras. Dar svarbiau – įsteigti organizaciją, pageidautina su žodžiais „lygybė“, „įtrauktis“, „solidarumas“, „tvarumas“, „pažanga“ arba „žmogaus teisės“.

Tada reikia surasti problemą. Tai nesunku, juk žmonių gyvenimas pilnas problemų. Sunkiau, jeigu problema nedidelė, nes mažai problemai mažai kas duoda pinigų. Todėl reikia paaiškinti, kad problema sisteminė, struktūrinė, kompleksinė, tarpsektorinė, ilgalaikė ir kelianti grėsmę visuomenės sanglaudai.

Tada galima teikti paraišką ir, gavus finansavimą, prasideda tikroji kova! Pirmiausia surengiama konferencija, kurioje konstatuojama, kad problema dar neišspręsta. Tada parengiama rezoliucija, kurioje numatoma būtinybė stiprinti bendradarbiavimą. Bendradarbiavimui stiprinti sudaroma darbo grupė, kuri konstatuoja, kad trūksta finansavimo. Ir pagaliau visi supranta, kokia didžiulė problema.

Po metų pateikiama veiklos ataskaita: įvyko keturios konferencijos, dvylika mokymų, septyniolika tarptautinių susitikimų, paskelbtos aštuonios rekomendacijos. Ir, nepatikėsit, pasirašyti net trys memorandumai, pasiekta 50 tūkstančių žmonių socialiniuose tinkluose! Problema? Problema liko, bet dabar gerokai geriau žinoma. O tai jau didelis pasiekimas – kitais metais reikės daugiau finansavimo.

Gėrio biznyje veisiasi daugybė individų, kurie gyvena iš blogio. Ne nusikaltėliai, sukčiai, vagys ar kitokie nedorėliai, ne. Tai profesionalūs kovotojai su blogiu, kurie blogio nekenčia nuoširdžiai, aistringai, viešai, už atlyginimą ir darbo valandomis. Jie pasirengę kovoti su juo iki paskutinio atodūsio, ypač jeigu (ir tik, jeigu) kova finansuojama. Ir neduok Dieve, jeigu vieną dieną blogis iš tikrųjų išnyktų – būtų tikra katastrofa.
Įsivaizduokit, staiga nebeliko korupcijos. Ką veiktų Amnesty International ir visokiausių antikorupcinių programų rengėjai, skaidrumo ekspertai, projektų administratoriai, komisijų nariai, konferencijų organizatoriai ir viešųjų pirkimų specialistai, perkantieji paslaugas kovai su korupcija? Kas rašytų strategijas? Kas vertintų strategijų įgyvendinimą? Kas rengtų strategijų vertinimo metodikas?

Arba kita nelaimė – staiga išnyksta diskriminacija ir neapykanta! Visi vieni kitus tik gerbia, niekas nieko nežemina, niekam nereikia įrodinėti savo lygiavertiškumo! Liuks, bet ką daryti lygybės specialistams? Kur dėti diskriminacijos prevencijos programas, mokymų vadovus, metodines rekomendacijas, stebėsenos grupes ir tarptautinių gerosios praktikos mainų projektus? Kas važiuos į Briuselį aptarti pažangos? Kas rengs konferenciją apie konferencijų reikšmę kovai su neapykantos kalba?

O labiausiai tai man patinka profesionalūs kovotojai su skurdu, apie kuriuos dar ne kartą rašysiu. Jie nuolat tiria skurdą, matuoja skurdą, analizuoja skurdo priežastis, rengia skurdo mažinimo programas ir skurdo mažinimo programų įgyvendinimo vertinimus. Skurstantieji jiems nepaprastai svarbūs, nes be skurstančiųjų nebūtų skurdo rodiklių, be rodiklių nebūtų tyrimų, be tyrimų nebūtų projektų, o be projektų nebūtų finansavimo.

Todėl svarbiausia, kad skurstantieji neliktų nepastebėti! Jiems reikia suteikti balsą konferencijoje, kurioje jie nedalyvauja, nes neturi už ką atvažiuoti. Užtat jų vardu kalba ekspertai, kurie puikiai žino, ką jaučia skurstantieji, nes ne vienus metus profesionaliai tyrinėja jų jausmus. Ir kasmet pastebi, kad problema vis dar aktuali, o tai leidžia pagrįsti kitų metų finansavimo poreikį.

Atskira kovotojų rūšis – moralės sargybiniai. Jie nesitenkina tuo, kad patys gyvena dorai, ką jūs, jiems būtina, kad nedorai negyventų kiti! Dar geriau, kad kiti nuolat nusidėtų, nes tuomet atsiranda galimybė juos smerkti, o tai labai malonu, ypač viešai ir ypač tuos, kurie negali atsakyti. Ir ypač tada, kai pats turi ką slėpti. Moralės sargybinis niekada nepasakys, kad žmogus pasielgė blogai. Jis labai profesionaliai demaskuos, kad šis žmogus yra blogas, nes poelgį galima ištaisyti, o žmogų galima smerkti visą gyvenimą, kas gerokai patogiau.

Taigi, brangūs Lietuvos žmonės, nuostabiausias dalykas yra profesionali kova už gėrį. Ne, gėris čia nėra tikslas, gėris yra prekės ženklas. Juo galima pažymėti organizaciją, projektą, kampaniją, fondą, partiją, televizijos laidą ar savo paties socialinio tinklo paskyrą.
Svarbu nuolat priminti, kad esi gėrio pusėje. Tuomet visi, kurie tau nepritaria, savaime atsiduria kitoje. Ir jeigu vieną gražią dieną pasaulyje nebeliktų blogio, kovos už gėrį profesionalai pirmieji išeitų į gatves protestuoti. Su plakatais, šūkiais ir reikalavimais: „NELEISIME SUNAIKINTI KOVOS SU BLOGIU!“