Vieną kartą dingusi elektra yra nelaimė. Antrą – problema. Bet kai metai po metų po panašių audrų dėl tų pačių priežasčių tūkstančiai žmonių vėl lieka be elektros, tai jau suvokiama ne kaip gamtos stichija ir net ne kaip tinklo gedimas. Kartu su elektra dingsta pasitikėjimas valstybe, kurį atkurti daug sunkiau negu nutrauktą laidą.
Patikima valstybė yra ta, kur žmogus mato, kad po pirmojo gedimo buvo suprasta priežastis, po antrojo priimtas sprendimas, o trečiasis dėl tos pačios priežasties jau nebeįvyko. Gi pas mus nereikėjo nei ruso, nei dronų, nei balistinių raketų debesies. Kelios valandos stipraus vėjelio ir šiaudinis Nif Nifo namelis sugriuvo.

Prezidentai tokiais atvejais atlekia iš bet kur, sukviečia vadovus ir labai griežtai, rūsčiai suraukę antakius klausia, kas daroma, sudaro kokį nors štabą ar komisiją. Ir visi tik laksto prakaituotais užpakaliais, naktimis nemiega - darbas verda. Bet mūsų gražuolėlis tai neturėjo laiko. Reikėjo kolonijos šeimininkų jubiliejus švęsti, žmonos aprėdus triskart per dieną vis naujus demonstruoti.
Priežastys

Didžiule dauguma atvejų elektros sutrikimai yra medžių kritimas ant oro linijų. Lietuvoje 35–400 kV oro linijoms proskynos plotis yra lygus vidutiniam miško aukščiui į kiekvieną pusę nuo kraštinių laidų, kad medžiai krisdami jų nepasiektų. Ir jei yra už proskynos ribų dar aukštesnis medis, kuris krisdamas pasiektų laidą, jis taip pat turi būti kertamas. Logiška? Taip.

Tačiau 6–10 kV linijoms, kuriomis elektra nuo magistralių eina į miestus, miestelius, kaimus ir transformatorinių paskirstoma galutiniams vartotojams, ši logika kažkodėl negalioja. Ir kai ant laido užvirsta 25 m aukščio medis, augęs 20 m atstumu nuo laidų, žmonės irgi labai logiškai klausia: o kodėl jūs jį ten palikote? Ir biurokratas rimtu veidu atsakys - todėl, kad pagal esamas apsaugos zonas taip gali atsitikti. Ir tikrai, jei nuo laido 20 metrų atstumu stovi 25–30 metrų eglė ar pušis, apsaugos zonos riba jai visiškai nerūpi. Virsta skersai – ir guli ant linijos.

Nes Lietuvoje 6-10 kV linijai minimalus atstumas tarp kraštinio laido ir medžių lajų yra 3 metrai, kur turi būti iškertami medžiai. Ir apsaugos zona po 10 metrų nuo kraštinių laidų į abi puses. Tačiau apsaugos zona nėra proskyna: joje neprivaloma iškirsti visų medžių. Galima kirsti tik tuos, kurie kelia pavojų, tik čia jau prasideda derinimai su miško savininkais, kurie ginčo atveju gali trukti ilgai.

Tokius medžius turi nustatyti tinklo operatorius ESO. Tam naudojamos linijų apžiūros ir vis plačiau – nuotoliniai duomenys bei LiDAR skenavimas, leidžiantis išmatuoti medžių aukštį ir jų atstumą nuo linijos lazerinio teritorijos skenavimo būdu. 10 kV linijos miške turi būti apžiūrimos kartą ne rečiau kaip per trejus metus, o proskynų ir atstumų iki medžių matavimai – kartą per ketverius.

Tačiau net nustačius visus pavojingus medžius, ne visus juos ESO leidžiama kirsti. Dabartinis reglamentavimas suteikia specialią teisę kirsti pavojingus medžius 10 m apsaugos zonoje ir iki 10 m už jos ribos. Ši procedūra praktiškai pasiekia maždaug iki 20 m nuo kraštinio laido. O už tos ribos auganti ta pati 25 ar 30 m eglė, kuri ir atrodo, ir yra visiškai sveika, audros metu išvirs su visu šaknynu ir laidus nutrauks, nors tai ir nėra dažni atvejai.
Pasekmės ir sprendimai

10–20 kV linijai Latvijos miške proskynos dvigubai didesnės - ne po 3, o po 6,5 m nuo laidų iki medžio lajos. Apsauginė zona irgi dvigubai platesnė - ne po 10 m, o po 30 m nuo linijos į abi puses. Todėl jeigu auga labai aukštas medis ir jis laiku nukertamas, likę medžiai net teoriškai negali virsdami pasiekti laidų.
Tokia zona Lietuvoje išspręstų net ir tą nurodytą nedažną atvejį, kai labai aukštas medis auga daugiau kaip 10 m už apsaugos zonos ribų ir jo ESO negali kirsti. Ją išplėsti reikia labai nedaug deficitinio Lietuvoje resurso - "politinės valios". Tiesiog pakeisti kelis skaičiukus dokumente.
30 m apsaugos zona nereiškia 60 m pločio plynės. Ji reiškia teritoriją, kurioje operatorius turi teisę ir pareigą valdyti riziką. Kirsti reikėtų ne visą mišką, o tik tuos pavienius medžius ar jų grupes, kurie pagal aukštį, atstumą, pasvirimą ar būklę gali pasiekti liniją. Vienur tai būtų keli medžiai kilometre, kitur gal keliolika.

Be to, reikia supaprastinti leidimų kirsti biurokratines procedūras, nes dabar atskirų medžių kirtimo leidimo ginčai trunka kartais iki 9 mėnesių. Ir nieko nuo to miškui neatsitiktų, juk Lietuvoje kasmet komercijai ir “sanitariškai” iškertama apie 20 000 ha miško ir niekam tai nerūpi. Tiesiog šiuo atveju saugant žmonių interesus būtų iškertami šiek tiek per daug aukštų medžių, o miškas gyvuotų toliau.

Tačiau apsaugos zonos yra tik teisinė galimybė, leidžianti ESO kirsti pavojingus medžius ir apsaugoti tinklą. Linijų apžiūros yra priemonė numatyti, ką reikia nupjauti. Darbas baigtas ne tada, kai pavojingas medis atsirado duomenų bazėje, o tada, kai jis nebegali nukristi ant laido. Jei šios pareigos nevykdo ir medžius palieka, jie ramiais laikais netrukdomi auga sau toliau.
ESO paskelbtoje 2024 m. audros analizėje pati nurodo, kad iš 255 miškingose vietovėse esančių 700 km ilgio linijų, kuriose pavojingi medžiai jau buvo pašalinti, per 2024 m. audrą sutrikimų patyrė tik 24 – mažiau nei kas dešimta. Taigi, pati ESO savo išvadose nustatė, kad net didelė, neeilinė audra daug mažiau paveikė tas linijas, kuriose pavojingi medžiai buvo pašalinti.

O dabar vėl matome, kaip audra masiškai verčia medžius ant daugybės linijų visoje Lietuvoje. Išvada tik viena - arba ESO apžiūros nevykdomos ar vykdomos atmestinai, arba tiesiog nepašalinami visi jose nustatyti pavojingi medžiai. Esančių reglamentuotų apsaugos atstumų pakanka ir tinkamas miško linijų tvarkymas būtų sukėlęs daugybę kartų mažesnes pasekmes.

Iki 2028 m. pabaigos numatyta sukabeliuoti 2 000 km oro linijų iš 6000 km, tai jau pradėta. Visa programa kainuos apie 160 mln. EUR - maždaug 80 mln. ESO lėšų ir po 40 mln. iš ES fondų bei Klimato kaitos programos. Kyla pagrįstas klausimas - kodėl iki šiol to nepadaryta, jei eina ketvirtas Nepriklausomybės dešimtmetis? Ar audrų nebuvo? Ar pinigų trūko?

Lėšų pakako net tik dabar numatytam 2000 km kabeliavimui, kainuosiančiam 160 mln., t.y. kaina po 80 000 už km. 2016-2025 m. ESO pelnas 605,7 mln., išsimokėta dividendų 433,6 mln. Net visų miško oro linijų kabeliavimas pagal šias kainas išeitų 480 mln.EUR. Turint omenyje, kad jau dabar pusę išlaidų padengia ES fondai, vien iš dividendų pilnas kabeliavimas būtų buvęs atliktas vos ne du kartus.

Gitanui Nausėdai

Valstybės vadovo reakcija tokioje situacijoje neturėtų baigtis veidmainiška užuojauta žmonėms ir padėka remontininkams. Po tokio masto pasikartojančio sutrikimo Prezidentas privalo:

1. Skubiai sukviesti pasitarimą – premjerą, energetikos ir aplinkos ministrus, ESO, „Ignitis grupės“, VERT vadovus, prireikus miškų institucijų atstovus.

2. Pareikalauti faktinės ataskaitos: kodėl po 2021 ir 2024 m. audrų nustatytos problemos iki 2026 m. liko? Kas nutiko ESO siūlytam proskynų reglamentavimo pakeitimui? Kiek pavojingų medžių nustatyta, kiek pašalinta, kiek liko? Kiek po 2024 m. 10 kV miško linijų realiai sutvarkyta ir kodėl jose virto medžiai ant laidų, jei tokie medžiai turėjo būti visi jau pašalinti?

3. Inicijuoti nepriklausomą priežasčių tyrimą ir įvertinimą, o ne vien ESO vidinį pasiaiškinimą: kas konkrečiai nepadaryta, kokie sprendimai įstrigo, kurioje institucijoje, kada ir kodėl. Prezidentas pats negali įsakyti Vyriausybei atlikti tokį tyrimą, tačiau gali viešai ir politiškai jo pareikalauti.

4. Pareikalauti iš Vyriausybės tarpžinybinės darbo grupės su trumpu terminu, pvz., 30 dienų. Užduotis būtų ne dar viena „situacijos analizė“, o konkretūs teisės aktų projektai. Numatyti 10 kV linijų apsaugos zonų peržiūrą, pavojingų medžių geometrinius kriterijus, supaprastintą jų šalinimą, privalomą terminą nuo nustatymo iki pašalinimo. Reglamentuoiti dažnesnį apžiūrų periodiškumą, nustatyti linijų kabeliavimo prioritetus ir finansavimo konkretų grafiką.

5. Jeigu Vyriausybė delsia – Prezidentas gali pats pateikti įstatymo projektą Seimui. Šitą teisę jam tiesiogiai suteikia Konstitucijos 68 straipsnis.

6. Nustatyti viešą tyrimo terminą ir pareikalauti viešos rezultatų ataskaitos. Kitaip gausime komisiją, kuri sudarys darbo grupę, kuri parengs rekomendacijas kitai komisijai...