Nes lietuvis apskritai gabus gyvūnas, ypač kai už teisingą atsakymą paglosto, o už neteisingą nereikia net mušti – pakanka, kad nusisuktų savi. Paskui atsirado sąlyginis refleksas ir ėmė to nebereikėti, po skambučio kaip Pavlovo šuniui išsiskiria sultys.

Tikslas pasiektas.

Nes lietuvis pagaliau žino, ką reikia galvoti. Ir svarbiausia – galvoja pats. Niekas jam nebesako, ko bijoti, pats rytą atsiverčia telefoną ir susiranda. Niekas nebereikalauja pasipiktinti – pasipiktina dar neperskaitęs. Neįsako nekęsti – jis priešą atpažįsta iš antraštės ir nuotraukos.

Pažanga milžiniška. Anksčiau reikėjo cenzorių ir agitatorių, visuotinių kolektyvo susirinkimų, partinių sekretorių ir piktų vyrų odiniais paltais. Dabar užtenka lietuviui duoti internetą ir slaptažodį. Visa kita jis pasidarys pats.

Pats susiras priešą ir demaskuos. Pats parašys skundą, nubaus nepaspausdamas „patinka“. Pats išmes draugą iš draugų ir vakare ramiai užmigs, nes šiandien vėl apgynė demokratiją. Kartais, žinokit, net kokius keturis kartus.

Nepaprastai savarankiškas dabar lietuvis. Nebereikia sakyti, kas geras. Tai tas, kurį šiandien rodo gerai, o blogas kurį rodo blogai, negi neaišku? O jeigu rytoj rodys atvirkščiai – vadinasi, atsirado naujų aplinkybių. Protingas lietuvis juk moka keisti nuomonę, ypač kartu su visais.

Kiti žiūri į juos su kažkokiu keistu švelnumu. Nes jie juk nieko blogo nenori, nuoširdžiai stengiasi būti geri. Teisingi ir pažangūs. Trokšta būti ten, kur visi padorūs žmonės ir bijoti to, kas padoriems nepatinka. Lietuvis ir piktintis nori tik tuo, kuo piktinasi padorūs. Ir, neduok Dieve, neatsidurti tarp tų, į kuriuos padorieji rodo pirštu.

Todėl ir stengiasi. Skaito antraštes, dalijasi, spaudžia "patinka". Pasmerkia ką reikia kaip reikia. Pritaria. Perspėja kitus, kartais net perskaitęs tekstą. Ir viską daro nuoširdžiai. Ir valdžia džiaugiasi lietuviais nuoširdžiai.

Nes lietuvį jau galima priversti meluoti. Galima išmokyti tylėti. Galima išgąsdinti tiek, kad pritars bet kam. Aukščiausias meistriškumas pasiekiamas tada, kai lietuvis nuoširdžiai mano, kad visa tai sugalvojo pats. Tada jau galima išjungti ekranus ir garsiakalbius.

Lietuviai kalbės už valdžią ir net nereikės jų prižiūrėti. Patys prižiūrės vienas kitą. Jeigu kaimynas pasakys ne taip – pataisys. Bendradarbiui suabejojus – paaiškins. Giminaitis prie Kūčių stalo ims samprotauti – bus galima mandagiai priminti, kad dabar ne laikas tokioms kalboms. Nes laikai sudėtingi.

O dabar laikai dar ir pavojingi. Todėl lietuvis neturi visko komplikuoti, nes yra specialistai, kurie žino. O jeigu specialistai nesutaria, reikia klausyti tų specialistų, kuriuos rodo per televizorių. Juk kitų specialistų niekas nerodo ne be priežasties.

Viskas čia logiška, brangieji. Pamažu lietuvis net pajunta malonumą. Tokį mažą, šiltą saugumą pilvo apačioje. Kaip vaikystėje, kai mama užklodavo antklode ir pasakydavo, kad vilko po lova nėra. Dabar vilkas yra. Bet užtat pasakyta, kur ir tai nepaprastai ramina.

Dar geriau, kai pasakoma, ką reikia daryti. Užsidėti, nusiimti ar įsijungti. Ką išjungti, ką pirkti ir iš ko nepirkti. Kur važiuoti, o kur nevažiuoti. Kam aukoti ir ką pasmerkti. Nes lietuviui patinka instrukcijos. Su instrukcija gyvenimas tampa panašus į naują skalbimo mašiną. 

Gal ir nesupranti, kas ten viduje sukasi, bet svarbiausia paspausti teisingą mygtuką. O jeigu neveikia – perkrauti. Jeigu vis tiek neveikia – kaltas vartotojas. Ir štai tada lietuvis pats ateina ir paprašo, kad jam uždraustų. Ne viską, žinoma, tik tai, kas pavojinga. O kas pavojinga – nuspręs specialistai.

Pirmiausia lietuvis paprašys kontroliuoti informaciją, nes juk pilna melagienų. Paprašys stebėti, nes pilna priešų. Paprašys riboti, nes laisve naudojasi penktoji kolona ir visokie kvailiai. Paprašys bausti, nes kitaip niekas nesupranta. Galų gale paprašys truputį kontroliuoti ir jį patį. 

Ne todėl, kad mėgsta kontrolę. Dėl saugumo, juk padoram žmogui tai nėra ko slėpti. Ir lietuvis, kuris dar vakar piktinosi, kad kažkas gali perskaityti jo laišką, šiandien pats nešiojasi kišenėje blakę. Prietaisą, kuris žino, kur lietuvis miega, kur važiuoja, ką perka, ko ieško, su kuo kalbasi ir kiek minučių žiūrėjo į svetimos moters nuotrauką.

Ir viskas gerai, svarbu, kad rusai nesužinotų. Amerikiečiai gali, europiečiai irgi. Savieji tuo labiau, nes savi. O jeigu taps ne visai savais, tada apie tai tikrai praneš per žinias. Visai galima ramiai sau būti. Rytą atsikeli, pasidarai kavos. Įsijungi telefoną ir žinai, kaip iki vakaro gyventi.

Ar šiandien neramu? Kaip laikosi ir ką smerkia Šventoji Šeima, Šventoji Tauta ir Šventoji Mažuma? Kuo šiandien turime didžiuotis ir ko reikia gedėti? Svarbiausia – ant ko pykti, nes vienam neapkęsti sunku, o visiems net jauku. Taip gimsta tikra lietuvių patriotų bendruomenė. 

Petys prie peties. Profilio nuotrauka prie profilio nuotraukos. Kotedžas prie kotedžo. Baimė prie baimės. Ir labai laisvai laisvi, ir visada ateis pastovėti už kitų laisvę. Visi savarankiški, galvoja savo galva, tik kažkokiu stebuklingu būdu – tą patį.
Tikslas pasiektas. 

Turbūt tai tobuliausia laisvės forma. Kai durys neužrakintos, sargybinio nebėra, o lietuvis vis tiek niekur neina. Juk pagaliau suprato, kad už durų nesaugu. Ir vis puola paaiškinti abejojantiems, kokia laimė gyventi be tvoros. Nes tvorą pasistatė ir nešiojasi savyje pats.