Ar toks kaip aš? Ar nereikėtų perauklėti? Štai vakaras, vėl celėj su gražiausia gyvenimo profilio nuotraukyte. Kalbam, klausom, laukiam ir jaučiamės neišgirsti. Gal tai nauja – vienišumo religija? Visi turi galvoti kaip aš! Arba kaip ikimoklinukai smėlio dėžėje "nedraugausim". Činčirova nie igrova – ir nueinam nuo smėlio dėžės...

Eini per stacijas: parašai, paskelbi, atnaujini, parašai, patikrini, kiek žmonių tave pastebėjo, parašai... Apeigų skaitinys, pranešimų varpas, komentarų smilkalai ir gladiatorių turnyrai – ant kryžiaus jį! Tik mirga negyva ekranėlių šviesa ant lubų ir tikinčiųjų veiduos. Didžiausia kančia būti nepastebėtam. Ne tuštybė, toks senas kaip pasaulis žmogaus troškimas. 

"Socialiniai tinklai" nulipdo mesijus ir eretikus, tūžmastingas minias. Suskirsto į piktas sektas su savo šventaisiais lyderiais, kuriems paklūsta, pataikauja ir džiaugiasi jų dėmesiu. Sukuria trumpą katekizmą iš 6 – 8 sakinių, kuris primityviai ir suprantamai paaiškina visą pasaulį, istoriją. Nustato kas kaltas, o kam melstis.

Kad tik mūsų gyvenimas kam nors reikštų daugiau negu statistika! Kad tik mūsų mintys nors akimirkai prisiglaustų prie kitų! Kad tik mūsų vienatvė bent trumpam sutiktų kitą vienatvę! Ir bijom pralaimėti, taip bijom, nes juk kiekvienas čia neklystantis ir užspjaudysim negyvai tuos, kurie nepritars. Ir kaip atkakliai taisome pasaulį!

Ginčijamės, įrodinėjame, rašome ilgus tekstus apie dalykus, kurių esame nepajėgūs pakeisti. Lyg galėtume perkalbėti laiką, sustabdyti senatvę ir buką idiotizmą, panaikinti mirtį... Priversim pasaulį būti teisingu, nors tai neįmanoma! Nuostabu, kol neimame tuo rimtai tikėti ir puldinėti tuos, kurie pastebi beprasmybę. Čia yra tik teisieji ir neteisūs! Niekas neturi galvoti kitaip, negu aš!

Ar nuo aršumo dar nepavargom, nematom, kad tai niekur neveda? Žmonija pergyveno ne tokias katastrofas, mūsų tėvai išgyveno ir valstybės praradimą, ir atgavimo viltį. Todėl gal pabandom būti ne Don Kichotais? Kartais pakanka vieno sakinio, kuriuo kitam šį vakarą pasakytum: „Nebijok. Tu ne vienas taip galvoji.“ Ne gyvenimo pasikeitimas, bet žmogui tai gali būti visas pasaulis, kuris įmanomas.

Būtinai atsiras kas paklaus: "Kodėl neinate pas žmones? Kodėl nesusitinkate? Kodėl nesišnekate su kitais gyvai"? Geras klausimas, tik atsakymas nėra toks paprastas. Bandėm daugelis. Ir pamatėm, kad gyvas pokalbis šiandien prasideda ne nuo smalsumo, o nuo atsargumo. Broliai lietuviai dabar pirmiausia pasitikrina, ar saugu kalbėti... Ar nebus "neteisingai" suprasti.

O ką pasakys darbe, kaip su reputacija? Ar nepriskirs "negerai" stovyklai? Ar neprarasim milimetro savo patogumų? Ar kalbam, kad išgirstume, ar kad atpažintume – savas ar svetimas? Pirmiausia reikia prisistatyti etikete ir nustoji prisistatinėti vardu. Renkamės čia, kur truputį dar galim pabūti savimi.

Kaip religijoje, privalu atversti kitus. Ir būtinai agresyviai. Vieni su vardu, pavarde, kiti neatskleisdami savęs. Toks žiūrėjimas per rakto skylutę: matau jus, o jūs nematot, kas aš, va! Rytinės mišios – naujienų tikrinimas, „laikas įkelti įrašą“, komentarų skaitymas, „patinka“ paspaudimas. Ritualas. Dabar galite atsisėsti ant klauptų.

Nukrypsi nuo mano ar chebros įsitikinimų, būsi „atšauktas“, pašalintas, išjuoktas ar paskelbtas išdaviku. Nes juk. mūsų istorijos pasąmonėje krauju ir kalaviju įrašyta – gentis saugo savo tapatybę. Štai ir vėl feisbuko bažnyčios aidas, skamba netikros realybės varpai, suskaičiuojam laikus.

Knyginiai protinguoliai kopijuotose disertacijose rašo, kad socialiniai tinklai atitolino žmones... O gal jie tik parodė, kokie vieniši buvome ir iki jų? Ne technologija sukūrė vienatvę – tik ją atskleidė, kaip netikro pasaulio šviesa mūsų nakties veidus. Palinkėkime vieni kitiems kantrybės. Ir išjungiam ekranus, mišios baigėsi.