ISTORIJA

Homo sapiens išrado ratą, garo mašiną, elektrą, atominę energiją, kompiuterį ir dirbtinį intelektą. Tačiau pats pelningiausias atradimas buvo gerokai paprastesnis. Žmonės suprato, kad iš durniaus galima uždirbti.
Iš pradžių tai buvo smulkus verslas. Vienas parduodavo stebuklingą tepalą nuo visų ligų, kitas – amžinos jaunystės eliksyrą, trečias – indulgenciją už nuodėmes. Ketvirtas išpranašaudavo ateitį, penktas parduodavo apsaugą nuo tos ateities. Pirkėjų niekada netrūko.
Tačiau verslininkai pastebėjo vieną nemalonią aplinkybę: durnius, nusipirkęs stebuklingą vaistą ir nepasveikęs, kartais nusivildavo. Reikėjo sugalvoti ką nors patikimesnio. Ir buvo atrastas genialus verslo modelis – parduoti durniui ne tai, ko jam reikia, o tai, kuo jis nori tikėti.

Tokios prekės niekada nepritrūksta, jos nereikia sandėliuoti, transportuoti ar taisyti. Kokybės niekas netikrina, nes pirkėjas pats nenori sužinoti, kad nusipirko šlamštą. O svarbiausia – kuo labiau prekė neveikia, tuo dažniau galima parduoti naują. Taip gimė modernioji durnumo ekonomika, kurioje pirkėjas pats prašo būti apgautas.
Įprastame versle pirkėjas nori už savo pinigus gauti kuo geresnį daiktą. Durnumo ekonomikoje pirkėjas nori gauti patvirtinimą, kad jis jau turi geriausią daiktą pasaulyje – savo nuomonę. Todėl jam nereikia pardavinėti žinių, kurios gali būti nemalonios, priverstų suabejoti, pakeisti nuomonę ar pripažinti klaidą.

Reikia parduoti teisumo jausmą. Pirkėjas ateina į informacijos parduotuvę ir sako: – Aš manau, kad visi aplinkui durniai. – Žinoma, pone. Štai naujausia mūsų analizė, įrodanti, kad jūs visiškai teisus. – Ir kad aš vienas viską suprantu. – Sveikiname! Jūs priklausote mažumai, kuri žino tiesą! Pirkėjas išeina laimingas. Pardavėjas suskaičiuoja pajamas ir abu patenkinti.

ŽALIAVOS
Naftos pramonei reikia naftos, medienos – medžių, durnumo pramonei reikia žmogaus silpnybių. Baimės, pavydo, pykčio, puikybės, neapykantos, tingėjimo galvoti ir noro būti teisiam. Atsargos praktiškai neišsemiamos, ypač vertinga žaliava – žmogaus įsitikinimas, kad jis protingesnis už kitus.

Tereikia truputį pašildyti. Pasakyti, kad jis vienas supranta, kas vyksta, o kiti apgauti. Kad valstybės priešai bijo jo nuomonės ir jis priklauso ypatingai, mąstančiai mažumai. Ir žmogus pats ieškos informacijos, kuri patvirtintų jo išskirtinumą, platins ją draugams. Pats gins pardavėją nuo kritikų ir visa tai darys nemokamai.

DARBO JĖGA
Senovėje durnumo gamyba buvo amatininkų verslas. Kaimo šarlatanas, miestelio pamokslininkas, turgaus pranašas, politinis agitatorius. Dabar tai aukštųjų technologijų pramonė, kur dirba sociologai, psichologai, reklamos specialistai, viešųjų ryšių ekspertai, komunikacijos strategai, nuomonės formuotojai ir skaitmeninių platformų algoritmai.

Ten, kur svarbiausias tikslas yra dėmesys, durnumas turi milžinišką konkurencinį pranašumą. Sudėtingas paaiškinimas reikalauja penkiolikos minučių, durnystei pakanka penkių sekundžių. Protinga mintis gali sukelti abejonių, o durnystė sukelia emociją – kuri sukelia klikus – kurie pritraukia reklamą – kuri gamina pinigus.

Durnumo pramonė atrado idealų darbuotoją, kuris už teisę būti kvailinamas dar ir pats susimoka. Taip sukuriama technologinė grandinė, kur pyktis tiesiogiai konvertuojamas į pajamas. Anksčiau fabrikuose kūrendavo anglį, dabar kūrena žmones. Ir kuo labiau jie įkaista, tuo geresni finansiniai rezultatai.
PAKLAUSOS BEGALYBĖ

Paprastas klientas anksčiau ar vėliau gali pasakyti, kad jam gana. Jis nusipirko šaldytuvą ir šaldytuvas veikia. Nusipirko batus, automobilį ir naudojasi. Sandoris baigtas. Durnumo vartotojui niekada negana, nes jo perkama prekė – pasipiktinimas – labai greitai išgaruoja.
Šiandien jis pasipiktinęs vienais kaltaisiais, rytoj – kokiu nors blogu kitu. Dar po dienos opozicija, žurnalistais, mokslininkais, kaimynais ir galiausiai visu pasauliu, kurį vis labiau užvaldo priešai. Jam nuolat reikia naujos dozės, todėl geras durnumo pardavėjas niekada neišsprendžia kliento problemos.
Jis ją palaiko, nes jeigu klientas iš tikrųjų suprastų, kas vyksta, galėtų nusiraminti. O ramus klientas – blogas klientas. Jis mažiau spaudinėja, mažiau komentuoja, mažiau dalijasi, mažiau perka ir rečiau aukoja kovai su naujai atrastais priešais. Todėl durnumo ekonomikoje būtina nuolat gaminti pavojų.
Jeigu tikro pavojaus nėra, reikia sukurti tariamą. Jeigu pavojus sumažėjo, reikia paskelbti, kad tai tyla prieš audrą, o jeigu problema išspręsta, būtina surasti, kas iš priešų dėl sprendimo pasipelnė. Durnumo versle gera naujiena yra bloga naujiena, nes ramus žmogus – prastas klientas.

POLITIKA

Tai ypatinga durnumo ekonomikos šaka, kur prekė parduodama už svetimus pinigus. Politikas pažada rinkėjui tai, ko rinkėjas nori, nepriklausomai nuo to, ar įmanoma pažadą įvykdyti. Rinkėjas už pažadą sumoka balsu, politikas už balsą gauna valdžią, o valdžioje ūmai paaiškėja, kad pažadui įvykdyti reikia pinigų! Ir rinkėjas sumoka dar kartą – mokesčiais.

O kai pažado neįvykdo, politikas paaiškina, kad sutrukdė priešai ir pasiūlo naują pažadą, o rinkėjas vėl sumoka balsu. Tai nepaprastai efektyvus verslo modelis. Jame pirkėjas moka už prekę, kurios dar nėra, paskui už jos gamybą, kuri nieko nepagamina. Ir vis tiek lieka skolingas, nes valdžia dėl jo taip stengėsi.

EKSPERTAI

Kiekvienai rinkai reikia ekspertų, kurie paaiškintų vartotojams, ką pirkti. Durnumo rinkoje ekspertas atlieka ypatingą funkciją – suteikia nesąmonei mokslinę išvaizdą. Paprastas durnius pasako: – Visi jie vatnikai! Ekspertas paaiškina: – Stebime sisteminės institucinės legitimacijos krizę, kurią lemia nepakankamai artikuliuoti socialinio pasitikėjimo mechanizmai.
Ir visi pagarbiai linksi, nors iš esmės jis pasakė tą patį, tik gerokai brangiau. Ypač vertinami ekspertai, kurie sugeba pateikti išvadą dar prieš pradėdami tyrimą. Tai labai ekonomiška, nes nereikia gaišti laiko ieškant atsakymo, pakanka tik surasti duomenų, kurie patvirtintų užsakovo pageidavimą.
O jeigu duomenys netinka, galima pakeisti metodiką. Mokslas juk reikalauja, kad išvados sektų iš faktų, o durnumo ekonomika reikalauja, kad faktai sektų iš išvadų. Skirtumas nedidelis, tik kartais kainuoja milijardus.

DURNUMO KONKURENCIJA

Laisvojoje rinkoje konkurencija paprastai skatina gerinti prekes, durnumo rinkoje ji skatina bloginti turinį. Jeigu vienas pardavėjas pasako, kad valdžia klysta, kitas paskelbia, kad kalti priešai. Trečias paaiškina, kad visuomenę skaldo užsienio jėgos.
Ketvirtas atskleidžia slaptą hibridinį sąmokslą. Rinkoje, kurioje perkamas ne tikslumas, o emocinis poveikis, saikas tampa konkurenciniu trūkumu, todėl durnumo gamintojai nuolat didina dozes.
Vakarykštis skandalas šiandien jau nebeįdomus, reikia didesnio. Baisus priešas šiandien jau nepakankamai baisus, reikia pavojingesnio. Vakarykštė katastrofa šiandien iš viso atrodo smulkmena. Reikia pasaulio pabaigos. Ir taip kasdien iki kitos pasaulio pabaigos.

VALSTYBINĖS DURNUMO SUBSIDIJOS

Privatus durnumo verslas turi dar vieną nemalonią problemą – priklauso nuo klientų. Klientai palaipsniui nustoja pirkti, verslas žlunga, todėl aukščiausia durnumo ekonomikos išsivystymo stadija yra valstybinis finansavimas. Čia atsiveria neribotos galimybės – galima steigti institucijas, kurios tirs, kodėl visuomenė nepasitiki institucijomis.

Rengiamos konferencijos, kuriose institucijų atstovai aiškina, kodėl visuomenė neteisingai jomis nepasitiki ir finansuojamos kampanijos, kurios skatins pasitikėti institucijomis. Dar galima užsakyti apklausas, ar po kampanijų pasitikėjimas padidėjo. Jeigu nepadidėjo, vadinasi, finansavimo buvo per mažai ir reikia naujos programos.

Tai genialu, nes privatus verslas turi įrodyti, kad jo prekė reikalinga, o valstybinė durnumo pramonė gali savo nesėkmę pateikti kaip įrodymą, kad reikia dar daugiau pinigų. Kuo blogesnis rezultatas, tuo didesnis finansavimo poreikis, o kuo didesnis finansavimas, tuo daugiau atsiranda specialistų, kurių pragyvenimas priklauso nuo problemos neišsprendimo.

DIDŽIAUSIAS DURNUMO EKONOMIKOS PARADOKSAS

Paprastai manoma, kad durnumo ekonomikos aukos yra kvaili žmonės. Tai tik pusė tiesos – didžiausią pelną iš durnumo gauna ne durniai, o protingi, išsilavinę, apskaičiuojantys žmonės, kurie puikiai supranta, ką daro. Jie žino, kad parduoda iliuzijas ir manipuliuoja baime.

Supranta, kad skatina pyktį, susipriešinimą ir priklausomybę nuo nuolatinio pasipiktinimo. Tačiau taip pat žino, kad tai veikia ir kad už tai gerai mokama. Durnius gali būti nekaltas dėl savo durnumo, tačiau žmogus, kuris sąmoningai išnaudoja svetimą kvailumą, jau nebegali teisintis nežinojimu.
Jis durnumo verslininkas. Ir kuo geriau supranta žmogaus psichologiją, tuo sėkmingiau gali ją išnaudoti. Todėl durnumo ekonomikos viršūnėje sėdi ne patys kvailiausi, o patys gudriausi. Apačioje durniai pykstasi, o viršuje protingi žmonės skaičiuoja pinigus.

KAIP DURNUMAS TAMPA NACIONALINIU PRODUKTU

Ir štai pagaliau pasiekiama tobula ekonominė pusiausvyra. Politikai parduoda paprastus atsakymus, žiniasklaida parduoda pasipiktinimą, socialiniai tinklai – dėmesį. Ekspertai gyvai prekiauja teisumo pažymėjimais, viešųjų ryšių specialistai – pasitikėjimo procentais.

O institucijos perka reputaciją, žmonės – iliuziją, kad viską supranta. Visi dirba, visi uždirba, BVP auga. Tik visuomenės gebėjimas suprasti tikrovę mažėja ir niekas nesupranta, kodėl, todėl įsteigiama nauja institucija – Nacionalinis visuomenės kritinio mąstymo ir informacinio atsparumo centras.

Skiriamas direktorius, trys pavaduotojai, dvidešimt ekspertų, komunikacijos skyrius ir penkerių metų strateginis finansavimas. Užsako tyrimą, kuris parodo, kad visuomenėje per daug durnių. Ir tada Centras parengia nacionalinę durnumo mažinimo programą, kuri pristatoma iškilmingoje konferencijoje.

Kalba ministras ir paaiškina, kad durnumas yra rimta grėsmė valstybei, todėl būtina sutelkti visų institucijų pastangas. Visi ploja, ypač garsiai – tie, kurių pareigos priklauso nuo to, kad programa būtų tęsiama. O kitais metais paaiškėja, kad durnių padaugėjo. Direktorius iškilmingai praneša, kad grėsmė didėja ir paprašo dvigubai didesnio biudžeto.

DURNUMO EKONOMIKOS AUKSO AMŽIUS

Senovėje kvailys buvo tas, kuris nežinojo, vėliau tas, kuris nenorėjo žinoti. Dabar išrasta nauja rūšis – žmogus, kuris moka pinigus tam, kad jam nereikėtų sužinoti. Jis perka knygas, kurios patvirtina jo nuomonę ir žiūri laidas, kuriose kalba jam pritariantys žmonės. Skaito straipsnius, kuriuose priešai vaizduojami tokie, kokius jis nori matyti.

Ir nuoširdžiai didžiuojasi, kad nuolat šviečiasi, nes jo žinių kiekis auga, tik supratimas – ne. Bet pasitikėjimas savimi – milžiniškas, nes jis žino vis daugiau faktų, kurie įrodo tai, ką žinojo dar prieš juos sužinodamas. Ir kuo daugiau tokių faktų sukaupia, tuo mažiau pasaulyje lieka dalykų, galinčių jį kuo nors nustebinti.

Tai idealus vartotojas, kuris niekada nepaprašys grąžinti pinigų už melą, nes melas jam patiko. Ir netgi supyks, jeigu kas nors įrodys, kad buvo apgautas, nes tuomet reikėtų pripažinti, kad yra kvailys. O jis juk protingas, todėl gins savo apgaviką iki paskutinio atodūsio.
Ir dar atves jam naujų klientų. Tai didžiausias durnumo ekonomikos pasiekimas: žmogus pats saugo sukčių, kuris jį apgaudinėja nuo tų, kurie nori jam atverti akis. Tik baisiojoje senovėje valdžia bijojo, kad žmonės per daug sužinos. Šiuolaikinėje visuomenėje kartais daug naudingiau, kad žmonės žinotų labai daug, bet nieko nebesugebėtų suprasti.
Nes informacijos perteklius gali būti toks pat veiksmingas kaip jos trūkumas. Žmogus, kuriam neleidžiama žinoti, gali pradėti ieškoti tiesos, o tas, kuri užverstas milijonu prieštaringų „tiesų“, gali apskritai nustoti jos ieškoti.
Ir tuomet jam jau nebereikia nieko drausti – jis pats pasirinks, kuo tikėti. O tinkamą pasirinkimą jam iš anksto paruoš tie, kurie geriausiai išmano durnumo ekonomiką. Pats tobuliausias manipuliacijos būdas – kai žmogus nuoširdžiai tiki, kad jo mintys yra jo paties.