Žodynas nedidelis, bet labai universalus. Juo galima apginti NATO, Europos Sąjungą, Konstituciją, žmogaus teises ir, be abejo, Ukrainą. Tokių aukštų materijų be čiulpimo ir laižymo juk neapginsi.

Čiulpimo ir laižymo riteriai neretai turi aukštąjį išsilavinimą, šeimas, vaikus, gerus darbus. Rytą moko atžalas nesityčioti iš silpnesnių, dieną darbe gal net dalyvauja seminaruose apie įtraukų bendravimą. O vakare feisbuke atlieka pilietinę pareigą - mėtosi šūdais ir kviečia pačiulpti.

Matyt, labai niežti, tik niekas nepatenkina. Ir jaučiasi puikiai, nes tai tiesiog pasąmonės potraukių šauksmas. Nes ne šiaip keikiasi, o nori pačiulpti už demokratiją. Žodynėlis vertybinis, patyčios patriotinės, o neapykanta humanistinė.

Jeigu taip kalba priešas, tai Kremliaus propaganda, neapykantos kalba ir grėsmė demokratijai. Į teismą - ir mokėsit tūkstantines baudas. Kai pats taip - principinga pilietinė pozicija ir teismai paaiškins, kad čiulpimas nėra įžeidimas, o nuomonė.

O jeigu kas nors primena, kad "demokratijoje" galima ginčytis ir be čiulpimo, iškart paaiškėja, kad tas žmogus irgi vatnikas. Tokia jau ta patriotinė čiulpimo kultūra. Nelengva ją apginti, kai argumentų mažai, o anatomijos žodynas toks turtingas. 

Psichoanalizės klasikai šį reiškinį pavadintų oraline fiksacija. Tik čia ypatingas, pilietiškai sąmoningas jos porūšis – patriotinė oralinė fiksacija. Žmogus nuolat kalba apie čiulpimą ir laižymą, tačiau pats kategoriškai atsisako pripažinti, kad tai jam kažkodėl labai rūpi. 

Matyt, toks tas patriotinis libido. Kuo stipresnė meilė demokratijai, tuo sunkiau atitraukti mintis nuo svetimų lytinių organų. Todėl šie žmonės atlieka svarbią visuomeninę funkciją - savo čiulpiančia retorika atskleidžia valdžios pakalikų lygmenį ir slaptas fantazijas.