Ir vėl artėja ta beprotybė, primityvių minčių ir vaikiškų lūkesčių metas, kai išprotėjusiame nuo neapykantos ir bukumo pasaulyje Lietuva vėl sustings kaip pelytė prieš smauglį. Gelbėtojo, modernizuoto Jėzaus Kristaus 2.0 versijos laukime. Gal dar ateis?

Juk ateis, tikrai turi ateiti, negi neateis? Ir vėl subruzda vilčių turintieji ir vėl rikiuojasi gelbėtojų rikiuotė – aš visai nesišaipau, tai kaip visada ir geri žmonės, ir idiotai, ir smulkūs sukčiai, ir narcizai, ir svajotojai – tokie, kokie ir mes visi.

Štai jau ir dvelkteli toli permainų dvelksmo iliuzija iš trumpam prasivėrusios galimybių orlaidės. Ir dauguma apsikloja šilčiau. Galvojat, per tuos keletą metų kas nors pasidarė kitaip? 

Dingo tie primityvūs ir banalūs įsitikinimai, tie savim patenkinti ir nepatenkinti, bet norintys ramaus miego keleiviai traukinyje, kurio mašinistai išprotėjo ir paleidę lokomotyvą visu galingumu iššoko iš traukinio į bedugnę? Tos bailios bukų vergų masės, ištikimos savo vedliams? 

Dingo tie abejingi ir pikti, nusivylę ir užsimiršę, kurie durų niekam nebeatvers? Priešingai, viskas pasidarė dar blogiau. Ar nesijaučiat kaip 1933–jų Vokietijoje, kai jau viską buvo galima numatyti, bet nieko – pakeisti? 

Ir vėl rengiamės seniausiam pasaulyje, magiškam ritualui. Prie urnų bandome pakeisti pasekmes, kad nereikėtų keisti priežasčių. Tikimės, kad pakeitus pavardes pasikeis žmogaus prigimtis ir visa tauta, kuri yra tokia kokia yra.

Nauji batai neišmokys kitaip vaikščioti. Valdžia nėra ateiviai, ji – koncentruotas mūsų pačių tirpalas. Mūsų baimės, godumai, tinginystės, drąsa, kvailumas, garbė ir menkystės, tik kiek didesnėmis dozėmis ir su tarnybiniais automobiliais. Jie nieko neatsinešė iš Marso. 

Nustembame, kad ir naujieji ima elgtis kaip senieji, lyg būtų persirgę ta pačia liga. O gal liga buvo ne juose? Labai patogu tikėti, kad už viską atsakingi kažkokie jie. Tada nereikia klausti, kiek tų jų gyvena manyje. 

Kiek kartų melavom, kai buvo naudinga, tylėjom, kai reikėjo kalbėti, net kai buvo nepavojinga – o kam? Kiek kartų plojom todėl, kad visi plojo, nors supratom netikrumą ir atvirą melą? Kiek kartų pardavėm tiesą už ramybę, principą už patogumą, sąžinę už nuolaidų kortelę? 

Tik nuoširdžiai, patys sau – kiek kartų? Norintys revoliucijų pasakykit nors vieną, kuri atnešė visuotinę laimę ir neatnešė kančių, kraujo ir griovimo? Revoliucijos dažniausiai pakeičia valdovus, bet žmogų jos pakeičia labai retai. 

O po to revoliucijos suėda savo vaikus, iš krūmų išropoja niekšai ir pasiima viską. Galvojat, esame kitokie? Dabar jau tikrai tikrai būtų kitaip? Istorija mėgsta kartotis, neturi daug siužetų, tik naujus aktorius ir naujus kostiumus.

Mūsų pasaulis pasikeis ne tada, kai ateis labai labai geri žmonės, kurių nėra ir iš ten, kur nieko nėra. Jų laukti galima tiek pat ilgai, kiek Kalėdų Senelis pensijos. Pasaulis truputį pasikeis tada, nustosim sau ir kitiems meluoti. 

Kai neimsim to, kas ne mūsų. Kai išdrįsim nebijoti likti vieni prieš minią ir atsisakysim nekęsti vien todėl, kad taip lengviau. Labai labai geras pasaulis prasideda ne nuo labai labai gero valdovo, kurio niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus. 

Prasideda nuo mūsų, o mes galim prasidėti nuo labai labai nepatogaus pokalbio su savimi. O ta svajonių pasakėlė apie mesijus tokia krikščioniška ir vis tiek graži, vaikams ji tinka, suaugusiesiems – irgi. 

Bet kas galvoja tik apie blogus valdovus, dažniausiai ieško būdo netapti geresniu, pasislėpti nuo tikrojo savęs ir realybės nuskriaustųjų, pažemintųjų ir teisuolių kambarėlyje. Ten visada šilta, nieko nereikia daryti ir visi kiti yra kalti.

O dabar pasmerkit mane, ieškokit ką ne taip pasakiau – ir lengvai rasit. Tarsi kas priklausytų nuo to, kas čia ką ir kaip pasakė ar nepasakė. 

Danguj vėl kauksmas, pasižiūriu Flightradar – skrenda jauki dėžė su sparnais iš Turkijos į Peterburgą. Ir niekam nerūpi, ar čia mes esam, ar mūsų nebus. Net mums patiems.