Tai beveik tas pats sakinys, kurį anksčiau žmonės sakydavo kitoje stovykloje. Tik ženklai ant vėliavų pasikeitė.

Todėl gal pati sunkiausia laisvės forma yra ne atsispirti svetimai grupei. Sunkiausia – atsispirti savai. Svetimųjų nepritarimas dažnai net malonus, nes patvirtina tavo teisumą.
O savųjų nepritarimas skauda. Svetimųjų kritika tave patvirtina ir sutvirtina, o savųjų kritika tave griauna. Gal todėl iš tikrųjų laisvas žmogus ilgainiui tampa nepatogus visiems?

Valdžiai – nes nepaklūsta. Opozicijai – nes nepritaria viskam ką jie sako. Saviems – nes kartais prieštarauja, toks savas, potencialus išdavikas, tipo – bijokim draugų, o nuo priešų patys apsisaugosim. Svetimiems – nes nesavas.

Tai natūralu gal, bet kas iš to?

Konformistas prisitaiko prie daugumos. Antikonformistas prisitaiko prie mažumos, o laisvas žmogus kartais erzina abu.
Paradoksas tas, kad labai lengva nepriklausyti nepatinkančiai bandai, bet sunku nepriklausyti jokiai. Galvojat, kad laisvė yra teisė pasirinkti savo pusę?
Tačiau aukščiausia vidinės laisvės forma yra sugebėjimas likti savimi net tada, kai tavo pusė pradeda reikalauti paklusnumo.
Galvojat, tikras išbandymas ateina tada, kai tau liepia meluoti priešai? Tikras išbandymas ateina, kai "byškį" pameluoti paprašo draugai.
Pasakyk ko negalvoji, padaryk, nes taip mums visiems reikia! Ir visada labai kilniam tikslui! Ir dėl bendro reikalo! Vardan tos!

Ir tik šį vieną vienintelį vieninteliausią kartą.
O tada prasideda viskas iš naujo.