Praėjo pora šimtų metų. Pinokis užaugo, įgijo aukštąjį išsilavinimą ir išmoko naudotis elektronine bankininkyste. Lapė Alisa baigė ekonomiką Harvarde, o katinas Bazilijus tapo finansų analitiku. Stebuklų Laukas buvo aptvertas, trinkelizuotas, pastatytas stiklinis dangoraižis su besisukančiomis durimis. Virš jų didelėmis raidėmis parašyta BANKAS.

Ir prasidėjo nauja, moksliškai pagrįsta pasaka. Pinokiui ir vėl paaiškino, kad laikyti pinigus namuose neprotinga - gali pavogti, gali sudegti namas, gali pelės suėsti. Todėl juos būtina patikėti profesionalams, kurie profesionalai pinigus saugos, profesionaliai investuos, profesionaliai skolins ir mokės palūkanas.

– Kiek? – paklausė Pinokis.
– Du procentus per metus!
– O kiek per metus pabrangsta gyvenimas?
– Penkis procentus.
– Tai mano pinigų vertė sumažės trimis procentais?
– Jūs neteisingai suprantate šiuolaikinę Stebuklų Lauko sistemą, – maloniai paaiškino lapė Alisa. – Jūsų pinigai augs!
– Bet už juos galėsiu nusipirkti mažiau?
– Taip. Tačiau jų skaičius jūsų sąskaitoje didės! Jūs turite išmokti atskirti nominaliąją ir realiąją grąžą.

Pinokis ilgai galvojo. Medinė galva tam buvo pritaikyta, bet įkaito.

– Vadinasi, kuo ilgiau laikysiu pinigus pas jus, tuo daugiau jų turėsiu ir tuo mažiau galėsiu nusipirkti?
– Būtent! Matome, kad jau pradedate suprasti ekonomiką.

Tačiau Pinokis buvo smalsus.

– O ką jūs darysite su mano pinigais?
– Skolinsime kitiems.
– Už kiek?
– Už aštuonis procentus.
– Tai man mokėsite du, o iš kito paimsite aštuonis?
– Taip.
– Už ką jums šeši?
– Už finansinį tarpininkavimą, rizikos valdymą, kapitalo pakankamumo užtikrinimą, likvidumo palaikymą, operacines sąnaudas ir paslaugas tokiems kaip tu.

Pinokis susimąstė.

– O jeigu aš pats paskolinčiau kaimynui?
– Tai būtų labai rizikinga!
– O kai jūs paskolinate mano pinigus kaimynui?
– Tai jau profesionalus rizikos valdymas.
– O jeigu kaimynas negrąžins?
– Tuomet turėsime problemų.
– Jūs?
– Na, iš pradžių mes. Paskui žiūrėsime.

Bet labiausiai Pinokį sužavėjo tai, kad bankas net nelaiko visų jo pinigų. Jis atnešė šimtą auksinių, bankas juos priėmė, įrašė į sąskaitą ir tuojau pat paskolino kitiems. O šie už skolintus pinigus pirko namus, automobilius ir įvairias kitas labai reikalingas nesąmones.

– Tai kur dabar mano šimtas auksinių?
– Jūsų sąskaitoje.
– Bet fiziškai?
– Ekonomikoje.
– O jeigu panorėsiu juos atsiimti?
– Prašom, bet kada!
– O jeigu visi panorės atsiimti?

Lapė Alisa pirmą kartą nustojo šypsotis.

– Kodėl jūs keliate tokius neatsakingus klausimus? Ar jūs norite sukelti paniką Stebuklų Lauke?

Pinokis išsigando. Pasirodo, net klausimas, kur padėti jo paties pinigai, gali sukelti ekonominę krizę. Jis suprato, kad Stebuklų Laukas Kvailių Šalyje laikosi ne tik ant pinigų, bet ir ant tikėjimo, jog visi jų vienu metu nepareikalaus. Senojoje pasakoje reikėjo tikėti, kad iš užkastų monetų išaugs medis, o naujojoje reikėjo tikėti, kad medis auga, nors jo niekas nematė, o visi obuoliai jau parduoti.

Ir štai, kaip visada pasakose, vieną dieną atėjo krizė. Kažkas kažkam profesionaliai per daug paskolino, kiti profesionaliai per brangiai nupirko, dar kiti negrąžino, o apsaugos profesionalai apdraudė nuo nuostolių, kurių niekas nesitikėjo, ir patys bankrutavo.

Visi buvo labai nustebę, ypač tie, kurių darbas buvo profesionaliai numatyti rizikas. Bankininkai paskelbė, kad padėtis rimta, Stebuklų Laukas patiria precedento neturinčius iššūkius. Reikia skubių, ryžtingų ir profesionalių sprendimų.

– Tai jūs praradote mano pinigus? – įtūžo Pinokis.
– Ne, mes patiriame likvidumo sunkumų.
– Kuo tai skiriasi?
– Jei sakytume, kad praradome pinigus, visi išsigąstų. O kai sakome „likvidumo sunkumai“, visi supranta, kad profesionaliai dirba specialistai.
– Tai ką dabar darysite?
– Prašysime valstybės pagalbos.
– O iš kur valstybė gaus pinigų?
– Iš mokesčių mokėtojų.
– Tai iš manęs?
– Ir iš jūsų.
– Bet aš jau daviau jums savo pinigus!
– Taip, tačiau dabar turite padėti išsaugoti Stebuklų Lauko stabilumą.

Pinokis pajuto, kad jo nosis pradeda ilgėti, nors jis nemelavo, bet nuo kitų melo irgi taip gali atsitikti. Vyriausybė susirinko į neeilinį posėdį. Finansų ministras profesionalams profesionaliai paaiškino, kad bankai yra pernelyg svarbūs, kad jiems būtų galima leisti žlugti.

Pinokis paklausė:
– O aš?
– Jūs esate indėlininkas. Jūsų indėliai iki nustatytos ribos yra apdrausti.
– O kas apdraudžia draudikus, jeigu žlunga daug bankų?
– Egzistuoja specialūs fondai, priežiūros institucijos ir centrinio banko mechanizmai.
– O jeigu neužteks?
– Valstybė ieškos sprendimų.
– O kas apdraudžia valstybę?

Ministras paprašė apsaugos išvesti provokatorių. Tuo tarpu katinas Bazilijus televizijoje profesionaliai ramino visuomenę, kad Stebuklų Laukas yra atsparus, indėliai saugūs, o panikai nėra jokio pagrindo. Pats Bazilijus savo pinigus jau buvo perkėlęs į kitą profesionalų banką. Ne dėl panikos, ką jūs! - dėl portfelio profesionalaus diversifikavimo.

Krizę galiausiai pavyko profesionaliai suvaldyti. Vienus bankus sujungė su kitais, kitus išgelbėjo akcininkų, kreditorių ir valstybės lėšomis, treti tyliai dingo, palikę įspūdingas stiklines būstines ir ne mažiau įspūdingas skolas. Bankininkai profesionaliai paaiškino, kad krizė atskleidė būtinybę stiprinti reguliavimą, priežiūrą ir finansinį raštingumą. Ypač indėlininkų.

Nes jie nesuprato rizikų, o bankininkai nors suprato, bet rizikos tiesiog atsitiko. Už tai, kad krizės metu buvo išsaugotas Stebuklų Lauko stabilumas, išlikusių bankų vadovams išmokėtos premijos. Pinokis gavo laišką, kad nuo kitų metų už sąskaitos administravimą reikės mokėti daugiau, nes bankams padidėjo veiklos sąnaudos.

Ir Pinokis pagaliau suprato, koks dabar yra Stebuklų Laukas Kvailių Šalyje. Senojoje pasakoje Pinokis užkasė penkias monetas, tikėdamasis, kad išaugs penkiasdešimt. Naujojoje jis užkasa penkiasdešimt, gauna penkiasdešimt penkias ir džiaugiasi, kad už jas gali nusipirkti tiek, kiek anksčiau už keturiasdešimt penkias.