Na, pratęsiam šeštadienio rytą temą apie durnius – kaip ten jie gyvena savo tobulybėje, kaip mažučiams sekasi mus ir visą pasaulį mokyti gyventi, mąstyti ir "kovoti už vertybes"? Kokius metodus jie savo neklystamumui skleisti naudoja?
Protingas žmogus apie sudėtingus dalykus kalba paprastai ir suprantamai ir jei pats ko nors nesupranta – mokosi. Pretenzingas durnius apie paprastus dalykus kalba labai sudėtingai. O jei ko nors nesupranta – apkaltina kitą.

Čia vienas patikimiausių proto požymių – ne kiek žmogus žino, o ką daro priėjęs savo žinojimo ribą. Protingas ten sustoja, apsižiūri ir sako „nežinau, reikia išsiaiškinti". Tas žodis jam nėra pažeminimas, priešingai – nuo jo prasideda galimybė sužinoti.
Durniui „nežinau“ yra bedugnė, jis negali prie jos net priartėti, nes gali įkristi visas jo autoritetas. Todėl prieš bedugnę pastato tvorą iš labai mandrų terminų, tarptautinių žodžių, visokių "klasikų veikalų" išnašų, užimamų pareigų ir veido išraiškos.
Kuo mažiau viduje – tuo daugiau pakuotės. Paprasta gyvenimo išmintis apskritai turi keistą polinkį paprastėti. Žmogus ilgai mokosi, skaito, ginčijasi, klysta, supranta vis naujus dalykus, kol vieną dieną pradeda kalbėti taip, kad jį supranta net vaikas.
Kvailumas juda priešinga kryptimi. Jis pradeda nuo paprasto dalyko ir tol jį „problematizuoja“, „kontekstualizuoja“, „konceptualizuoja“ ir „dekonstruoja“, kol niekas nebesupranta, apie ką kalbama. To ir feisbuke neretai galima sutikti.
Tada pasiekiama aukščiausia intelektualinio darbo stadija – visi bijo paklausti, ką visa tai reiškia, nes gali paaiškėti, kad nieko. Todėl sudėtingumas kartais būna ne minties gylio, o jos nebuvimo maskuotė – kaip didžiulė dėžė mažai dovanai, tik dovanos ten nėra.
Žinoma, pasaulyje yra iš tiesų sudėtingų dalykų. Kvantinė fizika, žmogaus sąmonė, ekonomika, meilė, moterys ir instrukcija, kaip pirmą kartą prisijungti prie elektroninių valdžios vartų. Ne viską galima paaiškinti trimis sakiniais.
Bet žmogus, kuris supranta, paprastai geba parodyti kelią nuo paprasto prie sudėtingo. Jis tavęs nebaudžia už nežinojimą, o paima už rankos ir sako: žiūrėk, pirmiausia yra šitaip. Dabar išsiaiškinkim dar vieną dalyką, paskui dar vieną. Ir tada supranti.
O tas, kuris pats nė velnio nesupranta, elgiasi priešingai. Pradeda nuo paskutinio aukšto ir pyksta, kad tu neatsinešei kopėčių. Čia svarbus skirtumas: protingam žmogui pašnekovas reikalingas tam, kad kartu priartėtų prie tiesos.
Pretenzingam durniui pašnekovas reikalingas tam, kad šalia jo būtų galima atrodyti protingam. Todėl pirmasis džiaugiasi geru klausimu, o antrasis jo baisiai bijo, nes geras klausimas yra jam yra katastrofa.
Kartais užtenka paprasčiausio: „O ką tai reiškia?“, ir visas dvidešimties minučių intelektualinis rūmas ima pavojingai braškėti. Ir vietoj atsakymo išgirsi, kad klausimas nekorektiškas, pernelyg primityvus, ištrauktas iš konteksto, neatitinka šiuolaikinio diskurso.
Ir, aišku, rodo tavo nepakankamą kompetenciją. Tai labai patogu, nes jeigu nesupratai Einšteino – dar gali būti, kad kaltas tu. Bet jei nesupratai žmogaus, kuris pusvalandį aiškino, kad pasaulis kaista ir pražus dėl karvių bezdėjimo, pasirodo, irgi kaltas tu.
Nors šiaip tai visiems salėje aišku, kad jeigu po penkto paaiškinimo vis dar niekas kambaryje nesuprato karvių bezdėjimo globalaus poveikio žmonijos ir planetos ateičiai – verta patikrinti ne klausytojų intelektą, o pranešėjo psichikos sveikatą.
Tikras išmanymas neturi poreikio demonstruoti savo išmanymo, kaip stipriam žmogui nereikia visą dieną vaikščioti rodant įtemptus bicepsus. Protas paprastai būna stebėtinai kuklus, nes kuo daugiau žmogus supranta, tuo aiškiau mato, kiek dar nesupranta.

O mažas protas gyvena jaukiame kambaryje su palaikomu durnumo mikroklimatu. Ten viskas aišku, atsakymai paruošti, kaltieji seniai žinomi ir be jų niekada nebūna tikrojo "žinojimo". Lentynos su diplomais sukabintos, ant durų parašyta „Ekspertas“.
Šito absurdo supratimas labai praverčia gyvenime, bendraujant su politikais ir durniais, mylinčiais politikus. Nes psichiatrinėje ligoninėje galioja paprasta taisyklė: jeigu nori ramiai gyventi, nesiginčyk su palatos Napoleonu, kad jis ne Napoleonas.
O jeigu palatoje penki Napoleonai – visiems atiduok karinę pagarbą, net jeigu jie tarpusavyje nesutaria, kuris laimėjo Vaterlo mūšį. O jeigu šeštasis ligonis kiekvieną rytą kalbasi su Jėzumi, nereikia aiškinti, kad Viešpats jam mobiliaku neskambino.
Geriau paklausti, kaip laikosi apaštalai. O jeigu septintasis pats prisistato Dievu, išmintingiausia pasiteirauti, ar jis jau kalbėjosi su šeštuoju. Gal pagaliau išspręs šventųjų bendravimą ir kūnų iš numirusių prisikėlimą, kuo net Katalikų bažnyčia nebetiki, pakeitusi tikėjimo išpažinties žodžius.
Svarbiausia – neįžeisti durniaus įsitikinimų, nes tai jo asmenybės dalis, o asmenybė neliečiama. Toks šiuolaikinis gyvenimas ir visa ikilytika, lytika ir politika. Tik ligoninėje už tokius durnius moka valstybė, o mūsų Ukrainos savivaldybėje – mokesčių mokėtojai.
Ir ligoninėje bent jau yra gydytojas, kuris žino, kad Napoleonas yra ne Napoleonas, o nelengvai gydomas durnius Petras iš Kalabybiškio. Mūsų problema kita, nors labai panaši: laikinieji Lietuvos teritorijos administratoriai irgi yra durniai, bet palatose be rankenų gyvename mes.
Su kuo visus ateinančio Advento metu ir sveikinu. Kalėdų laukimas – ne vien gimstančios Žmogaus Šviesos artėjimas. Tai viltis, kad durnumo pasaulis gali pasibaigti. Nors ir žinom, kad to nebus, bet taip norisi tikėti...















Skaityti komentarus