O jeigu visgi kas nors ką nors blogo pasako? Nieko baisaus. Demokratijoje kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Tiesiog pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar jo nuomonė yra nuomonė. Nes būna nuomonių, kurios nėra nuomonės.
Jos yra naratyvai, o naratyvai būna įvairūs. Jeigu savi – tai požiūris, jei svetimi – propaganda. O jeigu žmogus pats taip sugalvojo – dar blogiau. Vadinasi, kažkur prisiskaitė. Tada reikia išsiaiškinti, kur.
Jeigu negali prisiminti – vadinasi, informacinė įtaka jau tokia gili, kad žmogus net nesuvokia esąs paveiktas. Tokiam reikia padėti. Pirmiausia paaiškinti, kad niekas jam neužčiaupia burnos. Tada užblokuoti.
Ne už nuomonę, už taisyklių pažeidimą. Kokios dar taisyklės? Na, gerai, taisyklės. Bet juk negalima kiekvienam aiškinti visų taisyklių, kitaip visi pradės jas interpretuoti. O interpretacijos pavojingos. Ypač neteisingos.
Teisingas interpretacijas pateikia specialistai. Specialistus parenka nepriklausomi ekspertai, o nepriklausomus ekspertus parenka institucijos. Institucijas kuria politika. Bet čia jau visai kas kita. Nereikia visko suplakti.
Jeigu žmogus vis tiek nenurimsta, galima pasakyti, kad jis skaldo visuomenę. Visuomenė turi būti vieninga, ypač nuomonių įvairovės klausimu. Jeigu pradės visi kalbėti ką galvoja, kur mes nueisime? Į chaosą. O chaose gali atsirasti radikalų.
Todėl radikalus geriausia pastebėti dar tada, kai jie nėra radikalai. Profilaktiškai. Kaip kariesą. Pamatei žmogų, abejojantį tuo, kuo neabejoja visi normalūs žmonės – jau skylutė. Dar neskauda, bet gręžti reikia. Dėl jo paties.
Žinoma, niekas jo nepersekioja. Mes juk demokratinė valstybė. Jis gali kalbėti, kiti gali jo neklausyti. Darbdavys gali nenorėti su juo dirbti, bankas - įvertinti rizikas. Platforma gali įvertinti bendruomenės standartus. O žiniasklaida, aišku, reputaciją.
Ir tada draugai gali įvertinti draugystę. Bet visi visiškai laisvi, ypač jis. O jeigu po viso šito žmogus pagaliau nustoja kalbėti, vadinasi, sistema veikia. Niekas jo nenutildė, jis pats pasirinko tylėti. Savo laisva valia. Štai kuo demokratija pranašesnė už diktatūrą.
Diktatūroje žmogus tyli, nes bijo valdžios. Brandžioje demokratijoje jis tyli todėl, kad supranta. O jeigu nesupranta – jam paaiškina. Draugiškai. Dar kartą. Kol supranta ir kalba išjungęs telefoną.
Mums nereikia ieškoti žmogaus, kuriam užčiaupta burna. Ieškokim vienintelio žmogaus, kuris minioje žiūri ne ten, kur visi. Niekas jo nelaiko, niekas nedraudžia atsisukti. Jis tiesiog vienintelis atsisuko.
Skaityti komentarus