Štai valdžia, kuri nori išlikti. Jai reikia, kad visuomenės nepasitenkinimas nevirstų organizuota politine jėga. Ir opozicija, kurios lyderiai dieną naktį pykstasi, skaldosi, kaltina vieni kitus išdavystėmis, pavydi vieni kitiems sėkmės ir nesugeba susitarti dėl bendrų veiksmų.

Ar valdžiai reikia tokią opoziciją naikinti? Ne. Ar reikia papirkinėti jos lyderius? Nebūtinai.Ar reikia infiltruoti agentus, kaip mes čia vis įtarinėjame? Kartais gal ir mėginama, bet dažnai visai nebūtina. Dažniaisiai užtenka netrukdyti.

Opozicija pati išskaido visuomenės energiją, pati kompromituoja alternatyvos idėją, pati įtikina rinkėjus, kad nieko geresnio už esamą valdžią vis tiek nebus. Tai pats pigiausias politinės kontrolės būdas.

Jame nėra nei slapto plano, nei sąmokslininkų susirinkimo, nei vokelių su pinigais. Yra tik žmonės, kurių asmeniniai interesai ir silpnybės sukuria rezultatą, naudingą jų priešininkams. Ir sistema veikia efektyviai, nors niekas jos nevaldo.

KONTROLIUOJAMO MAIŠTO ILIUZIJA

Valdžiai ne visada naudinga tylinti visuomenė. Gali būti pavojinga, nes niekas nežino, ką ji sau galvoja ir kada gali pratrūkti. Todėl valdžiai kartais patogiau, kai žmonės piktinasi viešai. Tegu rašo, šaukia, rengia susirinkimus.Tegu kasdien skelbia, kad valdžios dienos suskaičiuotos.

Kol visa tai nevirsta organizuotu, kryptingu ir politiškai veiksmingu spaudimu, toks pasipiktinimas visiškai nepavojingas. Dar daugiau – jis leidžia matyti visuomenės nuotaikas, atpažinti ir įsidėmėti aktyviausius žmones.
Padeda suprasti, kokios problemos labiausiai jaudina piliečius, kur nukreipti propagandos pabūklus.Taip, viešas nepasitenkinimas savaime nėra valdžios kontrolės įrodymas, jis gali tapti ir tikro pasipriešinimo pradžia.
Skirtumas atsiranda tada, kai žmonės nuo pasipiktinimo pereina prie organizuoto veikimo.Todėl valdžiai svarbiausias klausimas yra ne kiek žmonių piktinasi, o ką jie sugeba padaryti po to, kai pasipiktina.

TAUTOS GELBĖJIMO PRAMONĖ

Kai visuomenėje daug nusivylimo, atsiranda didelė gelbėtojų paklausa. O kur yra paklausa, ten atsiranda ir pasiūla. Vienas gelbėja tautą nuo globalistų, kitas – nuo komunistų. Penktas – nuo liberalų, konservatorių, devynioliktas – nuo visų iš karto.
Ir kiekvienas turi savo auditoriją, savo priešus, savo simbolius ir savo aiškinimą, kodėl valstybė žlunga. Tautos gelbėjimas tampa savotiška paslaugų rinka. Joje konkuruojama dėl dėmesio, pasitikėjimo, aukų, balsų ir politinio autoriteto. Bet yra viena problema – jeigu tauta bus išgelbėta, gelbėjimo paslaugų paklausa sumažės.

Todėl kai kuriems gelbėtojams daug naudingiau nuolat įrodinėti, kad padėtis beviltiška. Kuo blogiau, tuo geriau, kuo daugiau nusivylusių ir mažiau vilties, tuo didesnė auditorija ir labiau reikalingas gelbėtojas. Ir nejučia atsiranda politinis verslas, kuriam visuomenės nelaimės tampa žaliava.

DIDYSIS OPOZICIJOS PARADOKSAS

Opozicija nuolat kalba apie tautos vienybę, tačiau pati dažnai nesugeba susivienyti net dėl paprasčiausių dalykų. Kalba apie demokratiją, bet savo organizacijose aršiai toleruoja mažų vadukų diktatūrą. Nenutyla apie teisingumą, bet savo bendražygius vertina pagal asmeninį lojalumą.

O jau apie skaidrumą tai iki begalybės, tik niekaip nenori paaiškinti, kas finansuoja jų veiklą ir kaip priimami sprendimai. O kur dar litanijos apie atsakomybę! Tik už savo nesėkmes atsakingais laiko visus, išskyrus save.

Ir svarbiausia – ryžtingai kalba apie būtinybę pakeisti politinę sistemą, tačiau pati savo viduje atkartoja blogiausius tos sistemos bruožus.Todėl dažnai opozicija yra ne alternatyva valdžiai, o tiesiog valdžios sumažinta kopija. Su tomis pačiomis ydomis, tik be ministerijų.

KODĖL RENKASI GELBĖTOJUS

Na gerai, o ką žmonės? Kodėl visuomenė nuolat ieško naujų gelbėtojų? Nes gelbėtojas leidžia tikėti, kad kažkas kitas padarys tai, ko pats nenori arba nesugebi padaryti.

Gelbėtojas mesijas išspręs, viską tikrai tikrai sutvarkys. Pamenat, ką Arūnas "Mažojoje išpažintyje" atsakė Benui į klausimą: kas tas dėdė Povilas? Tai toks pasakų princas, kuris visus gelbsti, visiems padeda ir nubaudžia skriaudėjus.
Tai apie mūsų gelbėtojus, kurie viską už tave padarys ir galėsi gyventi kaip gyvenęs. Tai labai patrauklus pasiūlymas, jis nereikalauja nei asmeninės atsakomybės, nei pastangų, nei kompromisų, nei kantrybės. Užtenka dar ir dar kartą įtikėti kokiu nors dėde Povilu. 

Todėl visuomenė kartais daug mieliau renkasi žmogų, kuris pažada neįmanomą pergalę, negu tą, kuris pasiūlo ilgą, sunkų ir nepatogų kelią į nedidelį, bet tikrą rezultatą. Nes pirmasis suteikia viltį be pareigos. Antrasis reikalauja darbo.

PATOGUS BEJĖGIŠKUMAS

Yra labai savotiška politinio nusivylimo stadija, kai žmogui jo paties bejėgiškumas tampa patogus. Jis įsitikinęs, kad viskas nuspręsta ir visi seniai nupirkti. Rinkimai – aišku juk! –nieko nekeičia, protestai beprasmiai. O sąžiningų žmonių politikoje nebuvo ir nėra...

Toks pasaulio supratimas iš pradžių atrodo labai niūrus, bet iš tikrųjų jis suteikia didžiulį palengvėjimą. Nes jeigu nieko pakeisti neįmanoma, vadinasi, nieko ir nereikia daryti.

Nereikia jungtis į organizaciją. Nereikia įtikinėti kaimyno, ieškoti bendraminčių, gaišti laiko, kai rodo kašę. Nereikia prisiimti jokios atsakomybės – užtenka žinoti, kad viskas blogai.

Ir būni visada teisus. Taip nusivylimas, kuris galėtų tapti veikimo pradžia, tampa neveiklumo pateisinimu. Žmogus iš pradžių praranda tikėjimą, kad gali ką nors pakeisti. O paskui pradeda ginti savo netikėjimą nuo visų, kurie dar mėgina ką nors daryti.

KAI TIESA TAMPA NENAUDINGA

Kiekviena politinė stovykla turi savo mėgstamas tiesas ir žmones. Ir savo nemėgstamus taip pat. Ir pagal tai pasaulis mikliai sudėliojamas į lentynėles. 

Jeigu faktas patvirtina mūsų įsitikinimus, tai neginčijamas įrodymas, bet jeigu tas pats faktas jiems prieštarauja – propaganda. Mūsų lyderis suklydo – žmogiška klaida, kai lygiai taip pat pasielgia priešininkas ar neduok Dieve, opozicijos konkurentas – tai baisus nusikaltimas!

Mūsų žmogus meluoja, nes priverstas gintis, meluoja jų žmogus – juk iš prigimties niekšas. Taip tiesa pamažu praranda savarankišką vertę ir tampa politinio lojalumo funkcija. Kas negalima kitiems, galima mums, juk dėl švento išgelbėjimo tikslo!

Ir tada atsiranda labai pavojinga būsena. Žmonės vis mažiau nori iki galo suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Svarbu tik žinoti, ką apie tai reikia galvoti, kad liktum savu tarp savų. Ir visuomenė, kurioje tiesa priklauso nuo stovyklos, ilgainiui praranda gebėjimą susitarti net dėl paprasčiausių faktų.

PRIEŠO BŪTINYBĖ

Kiekvienai silpnai politinei organizacijai reikia stipraus priešo, nes toks priešas vien savo buvimu visam pasauliui paaiškina, kodėl organizacija egzistuoja. Baisus ir negailestingas priešas tvirtai suvienija organizacijos narius.

Priešas pateisina vadovybės klaidas, leidžia nereikalauti rezultatų, nes kol priešas stiprus, būtent šis lyderis mirtinai reikalingas. Vos ne kiekviena politinė organizacija pasąmoningai labiau bijo ne priešo pergalės, o jo išnykimo.

Tada tektų atsakyti į klausimą: o ką mes patys sugebame? Nes dieną naktį kovoti su blogiu yra paprasta, labai smagu ir garbinga, o sukurti ką nors gero – gerokai sunkiau. Pirmajam darbui užtenka priešą įvardyti. Antrajam reikia proto, darbo ir atsakomybės.

REVOLIUCIONIERIAI

Visi pažįstame žmonių, kurie kasdien reikalauja radikalių permainų. Jie pasirengę viską nušluoti, pasaulį seną išardyti, kaip Internacionale, ir būtinai viską pradėti iš naujo.

Bet kai kas nors pasiūlo pradėti nuo jų pačių organizacijos, staiga paaiškėja, kad permainos turi ribas. Negalima keisti vadovybės. Negalima peržiūrėti senų sprendimų ir abejoti istoriniais autoritetais.
Ir niekada, niekur ir jokiomis aplinkybėmis negalima kritikuoti savų. Taigi revoliucija reikalinga visur, išskyrus burbulus, kur patogiai įsitaisę revoliucionieriai. Ten būtinas stabilumas.

POLITIKOS IMITACIJA

Imitacija yra mūsų politinio gyvenimo vėžys. Valdžia imituoja reformas. Opozicija imituoja kovą. Visuomenė imituoja dalyvavimą. Visi labai užsiėmę.

Rengiamos konferencijos, skelbiami pareiškimai, organizuojamos diskusijos, kuriamos darbo grupės, rašomos rezoliucijos. Po kiekvieno renginio dalyviai išsiskirsto įsitikinę, kad padarė svarbų darbą.

O po metų vėl susirenka aptarti tų pačių problemų. Ir vėl priima rezoliuciją. Ir vėl išsiskirsto. Kartais atrodo, kad didžiausias opozicijos politinio gyvenimo pasiekimas yra gebėjimas nuolat kalbėti apie tai, ko niekada nedaroma.

VALDŽIAI NAUDINGA OPOZICIJA

Stipri opozicija verčia valdžią dirbti geriau. Ji stebi, tikrina, kritikuoja, siūlo alternatyvas ir gali pakeisti valdančiuosius. Silpna opozicija leidžia valdžiai atsipalaiduoti.

Nesvarbu, kiek klaidų padarysi. Nesvarbu, kiek pažadų sulaužysi, kiek žmonių nuvilsi. Jeigu alternatyva atrodo dar blogesnė, gali ramiai valdyti toliau.

Taip valdžios išlikimas tampa priklausomu ne tik nuo valdančiųjų, bet ir nuo opozicijos kokybės. Ir čia atsiranda paradoksas: bloga opozicija nėra vien opozicijos problema. Ji yra viena iš blogos valdžios išlikimo sąlygų.

Todėl visuomenei reikia ne bet kokios opozicijos. Jai reikia tikros, dirbančios, o ne vien triukšmingai "kovojančios" opozicijos. Net tada ( ypač tada), kai visuomenė visiškai patenkinta valdžia.

OPOZICIJOS SENELIŲ NAMAI

Kiek politikų, kurių visas politinis kapitalas sukauptas praeityje. Jie kažkada buvo svarbūs. Kadaise, mezozojuje, kalbėjo minioms, pasirašė dokumentą, dalyvavo istoriniame įvykyje. Ir nuo tada gyvena iš savo nuopelnų palūkanų.

Tačiau istorinis nuopelnas nėra amžinas leidimas vadovauti. Žmogus gali būti didvyris vakar ir kliūtis šiandien, išmintingas vienoje epochoje ir visiškai nesuprasti kitos. Nusipelnęs pagarbos nebūtinai turi gebėjimų, idėjų ir energijos.

Bėda prasideda, kai pagarba praeičiai paverčiama pareiga paklusti dabarčiai. Ir politinė organizacija virsta senelių prieglauda, kuriuose jauni žmonės priimami tik tam, kad slaugytų istorinius nuopelnus. O kai pasiūlo atidaryti langus, senoliai supyksta – skersvėjis pavojingas istorijai.

NAUJO ŽMOGAUS DRAMOS

Ir štai, į politiką ateina naujas žmogus! Jis turi idėjų, energijos, gebėjimų. Nori dirbti. Pirmiausia jo bendražygiai paaiškina, kad reikia gerbti autoritetus, o gelbėjama visuomenė nedelsiat pasako – atėjai, nes nori prie lovio.

Jam nurodo, kad reikia suprasti politinę situaciją, vėliau – kad reikia palaukti tinkamo momento. Kai jis pasiūlo konkretų veiksmą, jam pasako, kad trūksta patirties. Kai įgyja patirties, paaiškėja, kad jis pernelyg savarankiškas, o kada ima savarankiškai veikti – tampa konkurentu.

Jeigu sulaukia palaikymo, tampa pavojingas visai šventajai opozicijai. Galiausiai jam pasiūloma arba paklusti, arba išeiti. Ir tada visi stebisi, kodėl į politiką neateina nauji žmonės, kodėl visi bijo stiprių asmenybių.

Silpnai organizacijai stiprus žmogus yra problema, nes turi savo nuomonę, klausia, nesutinka. Gali pasiūlyti geresnį sprendimą ir – kaip baisu! – sulaukti didesnio palaikymo. Todėl silpni lyderiai mieliau renkasi ne stiprius bendraminčius, o patogius pavaldinius.

Geriau dešimt vidutinybių, kurios visada pritaria, negu vienas gabus žmogus, kuris kartais prieštarauja. Taip organizacijoje pamažu įsitvirtina lojalumo atranka. Kuo mažiau savarankiškumo, tuo didesnės karjeros galimybės, o nuo proto tik problemos.

Ir galų gale lyderis lieka apsuptas žmonių, kurie puikiai moka jam pritarti, bet nieko nesugeba padaryti.Tada jis skundžiasi, kad aplinkui nėra gabių žmonių, nors pats juos visus išvarė.

TYLIOJI DAUGUMA IR TRIUKŠMINGA MAŽUMA

Opozicijoje dažnai kalbama apie tylinčią daugumą, bet retai klausiama, kodėl ji tyli. Ar todėl, kad neturi ką pasakyti, ar kad jai viskas gerai? O gal tiesiog mato, kas vyksta tarp tų, kurie kalba: nuolatiniai konfliktai, asmeninės ambicijos, įžeidinėjimai, fanatizmas, nepakantumas.

Normalus žmogus į tai pasižiūri ir pagalvoja: ačiū, nereikia. Jis nenori kasdien aiškintis, kuris lyderis tikresnis patriotas. Kam jam tapti svetimų ambicijų įkaitu? Ir vargu ar surasi Lietuvoje gabų ir atsakingą žmogų, kuris norėtų būti įtrauktas į beprasmes rietenas.

Ir jis pasitraukia.Taip viešojoje erdvėje lieka vis daugiau tų, kuriems tarpusavio kovos yra natūrali gyvenimo aplinka. O tada triukšmingoji mažuma ima kalbėti tylinčios daugumos vardu. Ir niekas jos neatsiklausia.

VISUOMENĖ, KURI BIJO ATSAKOMYBĖS

Lengviausia kaltinti valdžią. Sunkiau – opoziciją, o sunkiausia – save. Nes valdžią išrenka žmonės, jie ir palaiko opoziciją, ir iškelia politinius mesijus. Tai juk žmonės toleruoja jų melą ir ploja tuštybei.

Gelbėtojų nesėkmes irgi pateisina žmonės. Ir kiekvieną kartą, kai kas nors mėgina apie tai kalbėti, pasigirsta pasipiktinimas. Kaip galima kaltinti tautą? Tauta nekalta! Tauta apgauta! Tauta nuskriausta! Tauta visada teisi!

Bet jeigu tauta visada teisi, kodėl ji nuolat išsirenka ar savo nedalyvavimu leidžia išrinkti neteisingus? Ir jeigu visuomenė niekada už nieką neatsakinga, kas tada atsakingas už jos politinį gyvenimą? Marsiečiai?

DEMOKRATIJA BE PILIEČIŲ

Nuvalkiotas ir vis tuštesnis tas žodis "demokratija", bet visi jos trokšta. Tik tikrai demokratijai neužtenka rinkimų. Reikia piliečių, kurie sugeba mąstyti savarankiškai, organizuotis, susitarti ir prisiimti atsakomybę.

Jeigu žmonės tik laukia gelbėtojo, demokratija tampa gelbėtojų konkursu. Jei tik piktinasi, demokratija virsta pasipiktinimo festivaliu. Kai žmonės tik renkasi, kam paklusti, demokratija lieka tik periodiniu valdovų keitimu.

Tikra demokratija prasideda tada, kai žmogus nustoja klausti, kas jį išgelbės. Ir pradeda galvoti, ką jis pats gali padaryti kartu su kitais. Tai labai nepatogus klausimas, nes jis nebeleidžia visos atsakomybės perkelti kitiems. Ir retas kuris išdrįsta klausti.