Goda rašo: "Pabandykime po užsitęsusios žiemos daugiau šypsotis, juoktis, kalbėtis, gyventi ir neužmiršti švelnių žodžių tiems, kuriuos mylime labiausiai".
"Niekada nenustokime tikėti, kad viskas bus gerai, kad mes niekada nepamesime laisvės ir meilės.
Ir kad mūsų vienybė dar suskambės - stipriai, garsiai, aiškiai ir gražiai."
"Niekada nenustokime tikėti vienas kitu, meile, stebuklais ir gyvenimu.”

O kažkas parašė:
"Nenusigręžk nuo savęs. Padarei klaidą, persistengei, padarei per mažai. Tiesiog linksminkis. Šypsokis. Ir nenustok dažytis lūpų."

"Kas išliks po mūsų? Žodis, kuris pasiekė žmogų".
"Pasaulį reikia regėti ne iš sostinės, o iš kaimo, nuo upės kranto.
Be cinizmo, bet su ironija."

"Meilės žodžiai daro stebuklus. Jūs nė neįsivaizduojate, kokia yra tokių žodžių galia."

"Žodį vartok atsakingai - žodis yra pats galingiausias mūsų valdomas ginklas."

“Kai sužydės medžiai, tada ir mes."

"Jeigu nepažinai manęs - tai dar geriau. Ne Tau mane pamilti ar išgelbėti. Ne Tau nupiešti viltį mano vyzdžiuose."

Dalia J. rašo: "Dažnas širdyje vis tikisi, kad niekada nepasens ir niekada nenumirs. Bet sensta, nes toks gamtos dėsnis - jai naudinga kartų kaita.
Vis atidžiau stebiu žmonės, kaip jie sensta…
Sensta draugai. Graudu. Kai kurie sensta gražiai, bet tokių reta. Ir tai dažniausiai vyrai.
Buvo toks pažįstamas, galvodavau, "koks prasčiokas", o sendamas tapo grožio pranašu - aukštas, liesas, tiesus, žili plaukai, veriantis akių žvilgsnis…
Moterys dažniausiai vysta. Kaip vysta gėlės… Atsitraukia, nublanksta vidinis jaunystės švytėjimas ir baigta. Jokia plastika nieko neapgaus. Nors nei vienos raukšlelės neatrasi, nors lūpos išpūstos, drabužiai kokybiški, bet judesiai išduoda.
Sukaustyti judesiai. Neužtikrinti.
Gražiai sensta tikintys. Jaunystės švytėjimo irgi nėra, bet juos lydi ir neapleidžia toji paslaptingoji šviesa. Jų veidai ramūs, be sumaišties.
Jie žino esmę, kuri paslėpta nuo kitų.”

“Dievas mums artimas, bet mes jam - tolimi".
"Dievas mūsų namuose, o mes - svetimuose."

"Pakelti žmogaus sielą, pažadinti jo savigarbą yra daug daugiau, negu sušelpti kūną rūbu ar duona."

"Niekada neieškokite kančiai prasmės. Neatgęžkit jai savo atviro veido.”

Feisbuko dėka mes ne tik žavimės poezija. Feisbuko dėka mes sužinome, kad vienas tautietis pirmą milijoną užsidirbo, nekeldamas kojos iš močiutės buto.
Japonai negalėjo atsistebėti, pamatę lietuvaičių pinamus krepšius.
Du kiemo draugai vaikystės žaidimus su kardais pavertė verslu.
Feisbukas parodo dalykus, kuriuos privalome turėti, daryti ir apgalvoti.

Skaitant Feisbuką tampa aišku, kad jaunam žmogui reikia turėti keletą porų plėšytų džinsų, retro stiliaus akinius ir pusė pasaulio turi žinoti, kur ką jie pirko ir kiek mokėjo.
Kas išsiskyrė, kas su kuo sugulė.
Tam ir yra Feisbukas. Išsipusčiusioms damoms būtinai reikia nusifotografuoti prie tų pačių “raudono kilimo” sienelių.
Būtinai visas pasaulis turi žinoti, kad kažkas vakar valgė Cezario salotas, burgerius ir buvo bare, kuriame yra 50 rūšių alaus, kurio pavadinimus sunku ištarti.
Dar per Feisbuką būtinai reikia pasišaipyti iš tos garsios ir labai turtingos "pifos", pas kurią ploni antakiai, per didelė krūtinė ir per trumpas sijonas.
Ant jos veidelio per daug “ špakliaus” ir visai negraži jos tašė per petį.
Būtinai reikia pasijuokti iš panelių, kurios gaudo milijonierius, nors rašo su klaidom, kurios soc. tinkluose prisistato: "As nezhinau"…

Na, o jeigu jau vestuvės - jas įkelti į Feisbuką tiesiog būtina: fone - Išlaužo bažnyčia arba dvaras, pirmame plane - žiedai, o svarbiausia - prancūziškas manikiūras.
Ir dar - būtinai vestuvių video…
Kiek vestuvių įvyko vien tam, kad Feisbuke būtų gražių nuotraukų.

Geras dalykas tas Feisbukas. Svarbiausia, kad jis parodo, jog septynis kartus nugriuvęs lietuvis sugeba atsikelti aštuntą - ir likimo smūgius paverčia sėkmės vingiais.
Feisbuke mes dėkojame už naktis, kurios virsta rytais, už nepažįstamus, kurie virsta draugais, už protingus tekstus, kurių skaitymo malonumas gali prilygti nebent mylimojo laukimui.
Mes ne tik keliame savo gyvenimą į socialinius tinklus, bet ir patys juo tampame.

Feisbuke ir politinio dvaro skalikai be jokios gėdos loja, persekioja ir kandžioja.
Čia ir verslo konkurentai už kampo naudojasi sužeisto ir nusilpusio "kraujo kvapo" principu.
Čia kasdien vyksta karas - be taisyklių ir be garbės.
Čia moterys - lyg rožės: žydi, kvepia ir nuvysta.
Čia - virtuali kančia. Feisbukas jos negydo. Feisbukas ją padidina.
Čia galima sutikti ir tikrą talentą, kurio niekas nė tikro vardo nežino.

Kai kurie rašiniai Feisbuke yra tvirčiausia dvasinio gyvenimo valiuta.
Kai kuriuos tekstus norisi išmokti mintinai.
Štai vieną tokį atradimą pacituosiu:
"Eilėraščiai, kaip ir vaikai, dažniausiai gimsta naktį.
Svečiavausi Kauno klinikose. Keletą dienų ir naktų. Buvo vidurvasaris. Karšta. Klinikų reumatologinio skyriaus palatos mažutės. Jų langai žiūri į priešais esančių ginekologijos - akušerijos klinikų langus.
Už jų - moterų “skaistykla”. Ten - kančių, nerimo, skausmo ir vilčių viešpatija.
Nustatyta, kad gimdymo skausmai pagal stiprumą prilygsta gyvo žmogaus deginimui liepsnose.
Žinoma, skausmo ir nerimo pakako ir šiapus langų - reumatologinio skyriaus palatose.
Bemiegės, aklos ir kurčios naktys buvo dosnios. Budinti liūdnų akių seselė vakare, išeidama iš palatos, atsigręžusi tardavo: "Ateikit, vyrai, prieš miegą duosiu po tabletę. Jeigu labai skaudės".
Ji žino, ką reiškia skausmas.
"Nueisiu” - pagalvojo Vytas.
Ir štai ta naktis, kai tabletė ar ampulė nuo skausmo būtinai reikalinga. Bet jos neturiu. Sapnai iškeliavo toli. Ieškoti laimingųjų…
Prieinu prie lango. Visi miesto langai užgęsę ir į mane žvelgia lyg negyvėlių akys. Tik priešais - ginekologinio korpuse - trečiame aukšte švietė dviejų langų keturkampiai.
Palatoje, priešais langus, prispaudusi rankas prie krūtinės, vaikščiojo moteris. Ji tarsi kažką supo.
Nežinau ką? Gal kūdikį? Gal savo kančią? Gal nemigą? Gal viltį?
Neramios nakties pagimdyti žodžiai ėmė dėliotis į posmą "Du langai".

Du skausmo kupini langai žiūri viens į kitą, sapnuodami rytą…
Du langai…
Užaugs, kaip medžiai, mūs vaikai, o mes gyvensime ilgai, ilgai, - pakol dar šviečia du langai…

Iš Feisbuko sužinojau, kad šiais laikais, norint tapti MAMA, reikia eiti ne pas ginekologus, o į teismą.
Kokia gili išmintis.
Pagaliau teisme turim savus "pranašus" - įvyko unikalus AKTO patvirtinimas - kaip MAMA kitai MAMAI sukonstruoja kūdikį.
Ir tai, matyt, taps "naujos eros" pradžia.
Nes prasidėjo "naujo apsireiškimo" šventimas - nelaukiant Kalėdų.

Stebint Lietuvą Feisbuke ir gyvenime norisi garsiai sušukti: "Žmonės, jūs net nesuvokiate, į kokias žemumas yra nusiritusi genderinė Europos politika, kompetencijos, kultūra.
Lietuva atitinka visus "bananų respublikos" kriterijus, nes dugnas kiekvieną kartą pramušamas iš naujo.

Reikia valingų sprendimų, kad Marijos žemė būtų sugrąžinta į normalią būseną, arba - laisvu kritimu ji nuskries į degradacijos bedugnę.

Vartant Feisbuką ateitis žmogui nušvinta naujais garsais ir spalvomis. Atsirado antras gyvenimas. Koks džiazas vyksta žmonių likimuose. Dzin tas Mocartas.
Dabar jau naujoviška "meilės filosofija.”
Koks spalvingas laukia ateities kelias - lyg širdį veriantys fortepiono garsai.
Kiek "patyrimų" laukia. Sunku suvokti, kas vyksta.
Svaigsta galva ne nuo pirmų kartų, prasmingų pokalbių, neįtikėtinų susitikimų, gražios muzikos, kavos, meilės ir apsikabinimų.
Galva svaigsta ne nuo praėjusios akimirkos ilgesio, pajaustos širdies, aplankiusios minties, išklausyto draugo, besileidžiančios saulės ir karšto bučinio.

Galva svaigsta nuo beprotiškų "modernybių", nuo “čilinimo”, nuo baimės - kur keliaujam, nuo stojančios širdies visa tai matant.
O norisi tiesiog ramiai gyventi, jausti, myluoti, glostyti, braukti džiaugsmo ašarą ir be galo mylėti.
Kad šviesios, gražios mintys ir šilti jausmai Jus keltų vis aukščiau ir aukščiau.

Vartykite Feisbuką.
Švęskite gyvenimą.
Būkite laimingi.
Ramybės - mintyse ir širdyse, tylios vandens tėkmės, gražios vasaros, žydinčių gėlynų ir čiulbančių paukščių.