Priminsiu, kad ši istorija prasidėjo ne vakar. Audito komitetas ne kartą reikalavo LRT pateikti ir paviešinti dokumentus. Nesulaukę tinkamos reakcijos kreipėmės į Generalinę prokuratūrą prašydami įpareigoti LRT laikytis teisės aktų reikalavimų ir atskleisti paslaugų tiekėjų – fizinių asmenų – vardus ir pavardes, iš kurių paslaugos buvo įsigytos neskelbiamos apklausos būdu.

Tik po Generalinės prokuratūros įsikišimo LRT buvo priversta atskleisti ilgai nuo visuomenės slėptą informaciją.

Daug laiko prireikė elementariam skaidrumo reikalavimui įvykdyti, o LRT taryba tik dabar priėjo prie asmeninės atsakomybės klausimo.

Štai čia ir prasideda tikrasis spektaklis.

Pažeidimas yra. Atsakingas asmuo nustatytas. O atsakomybė?

„Geltonoji kortelė“. Ne atleidimas. Ne realios pasekmės. Ne aiškus signalas, kad visuomeninio transliuotojo vadovui skaidrumas ir atsakomybė nėra pasirinkimas, o PAREIGA. 

Tarsi kalbėtume ne apie viešųjų pinigų naudojimą, ne apie visuomenės teisę žinoti ir ne apie institucijos vadovo atsakomybę, o apie mokinį, kuris pamiršo namų darbus. 

O kur dar Valstybės kontrolės nustatyti pažeidimai, prokuratūros išvados ir milijonai eurų, už kuriuos turi būti atsiskaitoma visuomenei. Mokiniui pamiršus namų darbus gal ir pakaktų pastabos, bet pareigų nevykdymas turi turėti pasekmes.

Man ši istorija kelia gerokai platesnį klausimą apie pačią LRT valdymo sistemą apie administracijos nepajudinamumą, matant, kad Tarybai vis sunkiau įgyvendinti jai įstatymo suteiktą priežiūros funkciją. 

Jeigu tam, kad būtų apginta elementari visuomenės teisė žinoti, kur išleidžiami jos pinigai, prireikia Seimo Audito komiteto, Generalinės prokuratūros ir daug mėnesių institucinių procedūrų, rodo kur kas rimtesnę problemą.

Tarybai reikia baigti žaisti futbolą ir mojuoti „geltonomis kortelėmis“, o parodyti tvirtą stuburą ginant visuomenės teisę žinoti.